Svajonių turnyras.Keliai.Hrovaksas 2 dalis

Kortas. Plienas vėsus, net šaltokas. Hrovaksas perbraukė kardą ranka, delno oda pajusdamas jo idealų glotnumą ir formą. Tikro meistro darbas. Nukaldintas kažkur pietuose. Ten geriausi ginklakaliai, o Stermako kriksai laukiniai, kurių tėvynė - miškai ir pelkių raistai. Ir ginklai jų laukiniai, kupini grubios, primityvios jėgos, pagaminti iš prastos pelkių rudos, plėšte išplėšiantys gyvybę ir sielą iš kūno, sudarkantys, sugniuždantys. Šis ne toks, ašmenys tobuli, dieviška harmonija tarp medžiagos ir formos, švarus pjūvis ar kirtis. Ginklas tikram kariui. Stermakas jį priglobė po kokio mūšio iš blogai baigusio varžovo. O gal gavo iš  tėvo, kaip gimtosios genties vado simbolį. Štai Stermakas iškelia kortą aukštyn, aplink aidi visos genties sveikinimai. Moterys susižavėjusios varsto žvilgsniais įspūdingą naujo vado stotą, o vyrai kiek pavydžiai nužiūri jo ginklą, švytintį  puikaus plieno ašmenimis. Išdidus karys, vadas ir vyras. Ir stabmeldys. Tikras mirtinos nuodėmės ir Viešpačio paniekinimo pavyzdys, bet ar kriksų vadas dėl to kaltas, gimęs kemsynuose tarp laukinių.
          Hrovaksas užsimerkė. Kodėl jis vis dar prisimena Stermaką. Dėl padovanoto korto, kurį dabar laiko rankose? Ar tiesiog trūksta jo, jo treniruočių, pašaipių akių žvilgsnio, skardaus juoko?
          Ranka su kortu panyra į marmurinį indą su stingdančiai šaltu ir skaidriu it krištolas vandeniu, simbolizuojančiu Viešpaties ašaras, pralietas dėl šio nedėkingo pasaulio. Hrovaksą perveria virpulys, vos juntamas, bet pašiaušiantis rankas žąsies oda. Jis juto Viešpatį visur - indo marmure, grindų granite, lango vitražo spalvose, net ore aplink. Visas nedidukas koplyčios stačiakampis baltomis sienomis ir freskomis papuoštomis lubomis persmelktas dievo jėga. Hrovaksas tarsi susiliejo su dieviška išmintimi, ištirpo jo neišmatuojamoje galybėje. Jis priėmė, sugėrė Dievo siunčiamą jėgą. Netrukus tą turėjo pajusti ir buvęs Stermako kardas, iš šalto plieno gabalo virsiantis Viešpaties įrankiu, ginklu Aukščiausiajam tarnauti.
      Ištraukus kortą iš vandens, vanduo lašas po lašo nubėga nuo ašmenų smaigalio iki pat efeso, oda apvyniotos rankenos. Vakaro saulės šviesoje, sklindančioje pro koplyčios  langų vitražus pilkšvas kardo metalas sužiba spalvų fejerija. Geltona, mėlyna, žalia. Bet svarbiausia kaip ir vitraže, vaizduojančiame Dievo kančias kuriant pasaulį, taip ir ant korto – raudona pavertusi vandens lašus krauju ant ašmenų. Aukščiausioji gyvybės ir mirties spalva.
        - Viešpatie ateik į šį pasaulį ir pasilik amžiams, čia tavo karalystė ir visi tavo pavaldiniai, kaip ir aš tavo vergas. Čia mano tarnystės tau įnagis, palaimink jį ir mano užduotį, - Maldos žodžiai, gimstantys širdyje, aidėte aidėjo koplyčios tyloje. - Palaimink mano viltis ir darbus, siekius ir mintis, palaimink ir palaikyk tarnystės tau kelyje, atstumk nuodėmes ir blogas mintis.                                                                                                                                                      Su kiekvienu krištolinio vandens lašu kortas išsivalė nuo savo praeities. Visi prisiminimai ir įvykiai – Stermakas, kriksai, kova ir kraujas, mūšio laukas, lavonai ir sužeistųjų aimanos, įniršis ir baimė buvusių kardo savininkų širdyse ir sielose. Viskas ištirpo ir paskendo Viešpaties ašarose.
-         Dabar ginklas nekaltas lyg pirmąkart įkvėpęs naujagimis. Jo atmintyje liko tik jo gimimas - nukaldinusio kalvio stiprios rankos ir ugnimi alsuojantis žaizdras. Tobulas mirties įnagis dabar su Viespaties palaiminimu priklausė Hrovaksui, Torano ordino broliui, pirmos kuopos riteriui – veteranui. Jis pasiruošė Roteringo ir Dievo skirtai užduočiai.
-         Dar prieš išgirsdamas balsą, Hrovaksas pajuto žingsnius. Neskubrūs ir kaip visada tvirti.
-         - Taip ir maniau, kad tave čia surasiu. Ar žinai kaip kartais tave vadina kiti broliai? -Tarsdeilas klesteli į maldos suolą jam už nugaros.
-       - Koplyčios berniuku.
-       - Iš kur žinai?
    Hrovaksas mostelėjo kardu nupurtydamas paskutinius lašus ir įsitaisė šalia savo kuopos vado, tvirto penkiasdešimtmečio kampuotu veidu ir šiurkščiais trumpais žilais plaukais. - Girdėjau kažkada eidamas pro celės koridoriumi.
- Nesupykai už tokią pravardę?
      - Nėra už ką, juk koplyčia man jau nuo vaikystės mėgstamiausia vieta Kesterito pilyje. Čia nėra katedros šurmulio ir maišaties, lieki vienas su savo siela ir Viešpačiu. Man patinka čia tvyranti tyla ir ramybė.
      - Tu man visada buvai tikro Torano kario pavyzdys. Nedvejojantis, tikintis ir visada be dvejonių vykdantis Dievo valią. Neabejojau, kad Roteringas pasirinks tave.
      - Tai tu pasiūlei mane jam? - Hrovaksas sukluso.
      Tarsdeilas  gūžtelėjo pečiais. Įprastas, ne kartą matytas judesys, kuriuo pirmos kuopos vadas po abejingumo kauke norėdavo paslėpti savo nerimą.
- Ne jam, o Dakeriui, jo pavaduotojui. Šis ieškojo, kas geriausiai kovoja mūsų kuopoje trumpu kardu. Prisiminiau tą kriksą ir tavo treniruotes su juo ir pasiūliau tave. Be to šiai užduočiai tu tinki geriausiai.
- Tau papasakojo apie mano misiją? - Hrovakso rankos, automatiškai valiusios kardą medžiagos skiaute, sustingo. Jam pasirodė, kad Gilramešas buvo ordino magistro paslaptis numeris vienas.
    - Nesakė aišku, bet aš ne koks kaimo piemuo, kad nesuprasčiau kas ir kodėl. Trumpi kardai, nekokia Torano ateitis ir istorijos žinios. Aš žinau tą turnyrą, koplyčios berniuk. - kuopos vadas atsipalaidavo ir ramiai atsigulė ant maldos suolo, tarsi pas save celėje ant gulto po sunkios dienos. Jokios nepagarbos Viešpačiui nebuvo šiame poelgyje. Kas kitam tai darant atrodytų šventvagystė, Tarsdeilo atveju buvo natūralu ir suprantama. Kas sakė, kad meldžiantis ant maldų suolo būtinai reikia sėdėti, juk gulėti patogiau.
      Hrovaksas vėl ėmė valyti  kortą, kruopščiai ir atidžiai. Šalia dar laukė indas su alyva, kuria reiks išblizginti savo naująjį ginklą.
      - Ar tiesa, kad ten susirenka tikri kardo meistrai? – bet kokios žinios apie turnyrą galėjo praversti ateityje.
      - Ten dalyvauja tik patys geriausi. Ne be reikalo  turnyras vyksta kartą į trisdešimt tris metus.
- O kaip dėl nugalėtojų norų išpildymo?
- Sklando visokie gandai ir legendos, bet visuose nugalėtojai gauna ko paprašo.
- Tai šis turnyras tikrai vienintelė Torano viltis išlikti? – Hrovaksas prisiminė kupiną įtampos magistrą kabinete.
- Bažnyčia jau seniai galanda dantis praryti mūsų ordiną, o kai karalius įsteigė savo žaislinę gvardiją ir jam Toranas tapo nebereikalingas. Paskutinės kovos laikas jau nebetoli. Mes galingi, tačiau prieš visą Resos armiją ir ant kojų sukeltus šalies žmonių būrius neatsilaikysim. Kaip sakoma prieš vėją nepapusi. Be to ir pats mūsų didis tėvas Roteringas juk taip mano ar ne koplyčios berniuk?
Žodis,, didis‘‘ ištartas su pašaipa, o,, tėvas‘‘ ir išvis su giliai paslėpta, bet visgi panieka. Hrovaksas ją juto. Per daug gerai jis pažinojo savo vadą.
      -Tau nepatinka Roteringas? – tiesus klausimas. Koplyčioj jie su Tarsdeilu vienu du ir Viešpats. Jokių pašalinių akių, jokių nereikalingų ausų.
      - Jis juk Torano magistras, kaip jis gali nepatikti. – pagieža dar aštresnė, nors medžius pjauk. – Tiesiog man atrodo, kad Viešpats galėjo pasirinkti vertesnį savęs vadą ordinui.
    - Bet juk Roteringas nugalėjo iššūkio dvikovoje. – Hrovaksas pamirkė švelnaus audinio skiautę į alyvą. Netrukus kortas pasidengė riebiu švytėjimu. Tarsdeilas labai arti erezijos. Tokiu atveju net tai, kad jis mano kuopos vadas ir vienas gerbiamiausių Torano brolių, jo neišgelbės. Eretikai turi būti sunaikinti. Dievas neklysta.
    - Svarbu ne tai, kad nugalėjo, o kaip tai padarė. – Tarsdeilas staiga pašoko nuo suolo. Amžinas  ramus niūrumas jo veide išnyko. Ko gero pirmą kartą Hrovakso tarnystės Visagaliui pirmoje kuopoje metu, jis pamatė vadą tokį susijaudinusį.
        Hrovaksas prisiminė tą iššūkio dvikovą, senajam Torano magistrui Darsunui iškeliavus anapilin. Ordino vado pareigas iškovojo Roteringas, nugalėjęs vienintelį savo varžovą Klastorą. Po šios pralaimėtos kovos Klastoras, pėstininku kapitonas, netikėtai niekam nepranešęs naktį išvyko su Resos karaliumi, atvykusiu stebėti kaip ordinas renka naująjį vadovą. Jokių pasiteisinimų, jokių pasiaiškinimų, tiesiog ryte rasta tuščia Klastoro celė. Po metu buvo įkurta karališkoji gvardija, o buvęs Torano kapitonas tapo jos vadu. Daug kalbų tada sklande Kesterito pilyje kaltinant Klastorą išdavyste ir valdžios troškimu.
      - Roteringas prieš dvikovą pasiūlė Klastorui tostą už ordiną, už šviesią ir garbingą Torano ateitį. Tiesiog du geri ordino broliai ir šlakelis vyno taurėse. – Tarsdeilas uždegė storas balto vaško žvakes aplink juodo marmuro altorių. Pro vitražinius  langus pateko vis mažiau besileidžiančios saulės spindulių. Artėjo naktis. - Po išgerto gurkšnio iš taurės Klastorui ėmė svaigti galva. O per dvikova ir dvejintis vaizdas. Nuo vieno vienintelio gurkšnio. Po kovos viskas po truputį stojo į vėžes tik Roteringas buvo paskelbtas magistru, o Klastoras paprasčiausiu išsišokusiu nevykėliu.
- O Klastoro pasakojimas turi įrodymų? – Hrovaksas perbraukė kardo ašmenis paskutinį kartą ir įkišo jį į makštis. Kortas jau savas, tarsi jis būtų nuo vaikystės laikęs ginklą savo rankoje. Juk jis ir atėjo į koplyčią tik palaimint savo naujojo kardo artėjančiai misijai, o čia tokios naujienos.
- Klastoras man vienam pasakė, prieš jam išvykstant su karaliumi. Prie pilies vartų, kuriuos aš pats ir atidariau. Mes buvome geriausi draugai ir niekada vienas kitam nemelavome. Niekada. – Tarsdeilas suklupo prieš altorių ir nulenkė galvą Viešpačio akivaizdoje. Tačiau jo lupose ne maldos žodžiai. - Be to aš susiradau tą taurę ir paragavau likusį šlakelį vyno. Apsvaigau kaip po vyno ąsočio. Visada prasčiau už Klastorą atsilaikydavau išgertuvėse.
- Tada ta dvikova yra šventvagiška apgavystė. – Hrovaksas irgi suklupo prieš altorių. Jį apsupo salsvas degančių žvakių kvapas. Ši diena kupina netikėtumų ir permainų. Artinosi didelių pokyčių laikai jo gyvenime ir jis turėjo išlikti tikru Aukščiausiojo kariu, kad ir kas benutiktų.
- Jei Dievas leido jai taip baigtis, vadinasi jis norėjo, kad ordino magistru taptų Roteringas. Todėl ir pasakiau, kad galėjo pasirinkti labiau vertą vadą savo kariams šiame pasaulyje. 
Hrovaksas visada mėgo degančio vaško kvapą. Jų skleidžiamą virpančiai vaiduoklišką, bet tokia šiltą šviesą tiesiog dievino. Jis – koplyčios berniukas? O kodėl gi ne. Stebeilydamasis į žvakių atšvaitus ant juodo poliruoto altoriaus šonų laukė kuopos vado žodžių. Tarsdeilas dar nebaigė to reikalo, dėl kurio apsilankė taip vėlai koplyčioje.
- Roteringas turbūt kalbėjo tau apie tai koks paskendęs nuodėmėse Toranas, kaip mes prasikaltę prieš Viešpatį ir apie jo bausmes mums – galingus priešus ir ordino sunaikinimą. - Tarsdeilas sunkiai atsistojo, ranka nubraukdamas nesamas dulkes nuo kelių.
- Tą pokalbį man įsakyta laikyti paslaptyje. – Hrovaksas kalbėjo atsargiai, atidžiai parinkdamas žodžius. Jame tvyrojo visos šios dienos paslapčių, naujienų ir įvykių maišalynė. Dabar svarbiausia užduotis – tolimasis ir nepažįstamasis Gilramešas.
- Nesvarbu. – Tarsdeilas numojo ranka, lyg nuvydamas nematomą įkyrią musę. – Aš juk galų gale atėjau čia ne dėl to, kad ką kaltinčiau ar skųsčiausi it koks senas bezdalius. – Jis nužengė link Viešpaties rato ir perbraukė akių vokus dieviškomis ašaromis  iš indo, kur neseniai buvo palaimintas kortas. Kuopos vadas savo susikūprinusia nugara ir nuleistais pečiais dabar priminė seną audrų nugairintą medį, aplūžusiomis šakomis, nuplėšta žieve, bet nepalaužtą. Tarnyba Viešpačiui nepagaili net tvirčiausių, tačiau net laikas negali atimti garbės ir išdidumo.
- Atėjau palinkėti tau sėkmės, koplyčios berniuk. Jos tau labai prireiks tavo žygyje ir turnyre. – Hrovaksas juto savo vado balse ašaras, bet neabejojo, jei Tarsdeilas atsisuktų, jo akys būtų sausos. – Ir kai ateis sunkiausia akimirka, galvok ne apie Torano didybę ar ordino tėvą. Prisimink savo brolius, kurių likimai priklausys nuo tavęs. Prisimink ne Roteringo kalbas, o Viešpatį, kurio karys esi, ašaras pralietas dėl šio pasaulio – Tarsdeilas net neatsisukęs į Hrovaksą, pasuko link koplyčios durų. – Ir jei dar turėsi nors truputį laiko ta sunkia akimirka, prisimink mane, seną apkerpėjusį kelmą, toli šiaurėje. - Storos ąžuolinės durys užsivėrė. Koplyčioje liko tik Hrovaksas, Viešpats ir iškeliavusio anapilin išpirkti nuodėmes laukinio stabmeldžio kardas. Dabar jau jo, pirmos Torano kuopos riterio, ginklas. Visa savo esatimi.     
   
                                -----------------------------------------

Prieš kokius penkis metus viskas aplink tviekstų ryškia gintarine aliejinių lempų šviesa. Kiekvienas laiptas, sienos niša ar turėklai. Šviesa, tiksliau jos trūkumas  – kaip tamsios ateities pranašas. Viskas aplinkui dabar kaip pranašiški ženklai ir simboliai. Jie tiesiog persekiojo, supo iš visų pusių, grasino užlieti savo niūriomis beviltiškumo bangomis.
Hrovaksas lipo laiptais į savo asketišką, bet tokią artimą ir jaukią celę. Pirmos kuopos pastatas, trečias aukštas, sukti dešinėn. Aplink tvyrantys ryškūs, kampuoti šešėliai atrodo gyveno savo gyvenimą, pažadinti jam vos kelių laiptinėje spingsinčių varganu žvakių, įsitaisiusių aprūkusiose žvakidėse, įtvirtintose buvusių lempų vietose.
Jau kuris laikas Toranas gavo perpus mažiau lėšų iš karaliaus iždo, o iš ordinui priklausiusių žemių ir kaimų surenkama duoklė vis labiau seko. Valstiečiai ėmė slėpti savo derlių ir gyvulius, teisindamiesi tai sausra, tai siaučiančiomis gyvulių ar javų ligomis. Toranas praradinėjo įtaką Resoje ir kas buvo dar svarbiau pagarbą ir meilę žmonių širdyse ir sielose. O Kesterito pilyje aliejines lempas pakeitė pigios daugiau rūkstančios, nei šviečiančios žvakės.
Bet lipti tai netrukdo. Kojos mynė jau atmintinai žinomais laipteliais, delnas slydo laiko nusvidintais ąžuoliniais turėklais, tik širdyje iš tikro tamsu, o mintyse -  kartėlis.
Laiptinėje tyla kaip ir koridoriuose su brolių celėmis. Miego ir ramybės metas. Ant kojų likę tik ant sienos kuorų budintys sargybiniai ir po pilies teritoriją vaikštantys patruliai. Būtent nakties pradžioje labiausiai gundydavo mintys apie šlovę ir garbę, tapimą Torano istorijos dalimi. Gal vieną iš tokių naktų šias mintis išgirdo Viešpats ir suteikė šansą tapti kažkuo daugiau nei vienu iš šimtų Torano brolių. Arba atvirkščiai suteikė tik to šanso miražą, kuris išgaruos rytoj rytą, Roteringui atšaukus žygį.
O štai ir paskutinis laiptelis. Trečias aukštas. Hrovaksui, kaip Torano broliui veteranui, ištarnavusiam Viešpaties tarnyboje daugiau kaip penkiolika metų, priklausė celė pirmame aukšte, bet jis nusprendė likti žalių naujokėlių buveinėje. Tiesa ir tikrų naujokų seniai čia niekas nematė. Paskutiniai čia įsikūrę broliai, ordinui širdimi ir siela priklausė jau mažiausiai penkis metus. O ir pastarųjų belikę vos kelios dešimtys, nors trečiame aukšte buvo įrengta net keli šimtai celių.
Koridorius dar tamsesnis nei laiptinė. Vos keliolika žvakių per kelių šimtų metrų ilgį. Net nelabai ką įžvelgdamas tamsoje Hrovaksas pajuto jų aitrių ir keliančių šleikštulį burnoje dūmų smarvę. Prie įėjimo į koridorių ant nedidelio apskrito staliuko stovėjo dar keliolika žvakių. Viena buvo didelė, vyro rankos storumo, deganti, o likusios smulkios įstatytos į vienodas žalvarines žvakides su rankenomis. Hrovaksas sugriebė vieną iš žvakidžių ir prisidegęs žvakutę nuo storosios jos sesers nužingsniavo koridoriumi dešinėn. Šviesos žvakutė teikė nedaug, bet vis geriau negu kapanotis tamsoje.
Koridorių gaubiančioje tyloje, Hrovakso žingsniai odiniais kaustytais batais, lyg ginklų smūgiai, kupini aštrių metalo garsų. Celėse, už vienodų pušinių durų irgi ramybė, tik kai kur girdisi įvairaus diapazono knarkimas. Vienas iš brolių juokais pavadino knarkimą naktine malda. Tada tai pasirodė nejuokinga ir eretiška, bet dabar iš tikro priminė duslų nevienodo ritmo murmesį per apeigas šventykloje. Į žingsnių taktą i kaire šlaunį dunksėjo kortas. Hrovaksas dar nepriprato prie jo svorio ir prisilietimų. Pilyje broliai vaikščiojo su ginklais tik eidami sargybinių pareigas. Likusį laiką jų kalavijai kabėdavo celėse, virš medinių gultų. Kiekvienas toranietis tik pramerkęs akis rytą turėjo matyti kokiu įrankiu jis tarnauja Viešpačiui pasaulyje. Dabar ordino kalaviją pakeitė kortas, kaip ir pasaulis keitėsi aplink  Aukščiausiojo tvirtovę – Torano broliją.
Su kiekvienu žingsniu Hrovaksas vis ryžtingesnis. Abejonės gal tik laikinai, trumpam, bet išnyko. Jis padarys viską, kad nugalėtų tame turnyre. Dėl Viešpačio karalystės žemėje, dėl ordino ir brolių, ir net dėl Stermako, išmokusio jį kovoti trumpais kardais (gal tai padės kriksų vadui išpirkti savo kaltes aname pasaulyje prieš Dievą).
Galų gale jis pasiekė savo celės duris, jo asmeninį kampą trečioje kuopoje, nuo tada kai jis šešiolikos metų tapo tikru broliu – riteriu. Čia jis miegojo, meldėsi, tiesiog ilsėjosi sėdėdamas prieš nediduką langą su vaizdu į Kesterito pilį supančius laukus ir nemažiau plokščią ir nenusakomo gilumo dangų. Šis vaizdas niekada nepabosdavo. Ta dangaus giluma skandino ir traukė. Tamsus, nusėtas žvaigždėmis, sodraus juodo aksomo naktinis dangus, blyškiai melsva, alsuojanti kaitra vasaros dienos padangė ir žinoma visokiausių dydžių ir formų, pavidalų ir atspalvių debesys. O kur dar nuostabūs rytmečiai ir svaiginantys saulėlydžiai. Kiek juose vilties, trapios gėlos ir dieviškos ramybės. Tik Viešpats tai galėjo sukurti. Nepaneigiamas jo jėgos ir meilės šiai žemei įrodymas, nepaneigiamas ir nesunaikinamas. Gal kaip tik dėl šio dangaus, užėmusio kamputį jo sieloje, Hrovaksas ir nesutiko iškeisti naujokų buveinės į patogų pirmą, veteranams skirtą, aukštą, pro kurio langus matėsi tik pilies grindinio ir pastatų pilki akmenys.
Atsargiai laikydamas žvakę, Hrovaksas dešine ranka suėmė durų rankenos bumbulą ir jau norėjo praverti duris, bet staiga sustingo. Šalia jo celės koridoriuje arti nebuvo žvakės. Atvirkščiai priešingoje durims sienoje įrengta gili niša. Kažkada, geresniais laikais, ten stovėjo Torano didvyrio statula, o gal Aukščiausiojo atvaizdas, bet jau seniai ten tik dulkėta tuštuma. Tiesa ne dabar.
Nišoje tamsu, praktiškai juoda. Vargana žvakės liepsnelė per silpna ką rimčiau apšviesti. bet pirmos kuopos veteranas pastebėjo judesį, beveik nepastebimą juodumoje. Tiesiog staigus tamsos skraistės subangavimas. Kūnas įsitempė pasirengdamas netikėtumams, o galvoj atsirado šiluma. Gal kaip tik to netrukus jam prireiks. Dievo dovanos. Dar akimirksnis ir viskas prasidėjo. Hrovaksas pajuto kaip kūnas sustingo. Iš karto visas – nuo kojų pirštų iki veido. Visi raumenys lyg sumedėjo. Medžio šakos bevėje diena. Pasislėpęs nišoje mokėjo naudotis dvasios energija  ir daug geriau nei jis, brolis-riteris. Ko gero klierikas ar dar kažkas galingesnis. Hrovaksas negalėjo ne tik pajudėti, net mirktelėti buvo sunku. Tik mažytis šilumos šaltinis galvoje tvinkčiojo nepasiduodamas stingdančiai jėgai, įveikusiai visą kūną. Jis beveik nejuntamas, gal todėl užplūdęs priešiškos energijos potvynis aplenkė jį. Tai galėjo būti vienintelė Hrovaksui likusi viltis įveikti nematomą priešininką.
Žvakės liepsna neramiai suplazdėjo. Iš nišos išlindo apsiaustu apsigaubęs vyro siluetas. Jo dešinėje rankoje, net ir šykščioje žvakės šviesoje Hrovaksas išvydo blykstelint durklo ašmenis.
      - Toranas nevertas Viešpaties karių vardo. Tik bažnyčia žino kaip tarnauti Aukščiausiajam. Dievas išsižadėjo jūsų, pamynusių tikėjimą dėl turtų, žudikų. Gyvatės dvišakais melo liežuviais ir krauju varvančiais geluonimis. Jūs turite būti nušluoti nuo žemės paviršiaus kaip piktžolės Dievo sode. – balsas pas siluetą, pas patį kaip kokio šliužo, šnypščiantis ir sausas. Vyro figūra neaukšta, kūnas sudžiuvęs ir kiek pakumpęs. Tikrai ne karys, ne brolis-riteris. – Imatės net bedieviškų šlykščių magijų, juodojo pakalikai.
        Hrovaksas net negalėjo paprieštarauti priešininkui  ir iš pastarojo burnos besiliejančiam,, purvui‘‘. Liežuvis prispaustas prie gomurio, gerai kad iš vis dar pavyksta įkvėpti oro. Galvoje ėmė suktis išeitys iš tokios beviltiškos padėties. Kol kas nedaugiau vos įžiūrimų, abejotinų prielaidų. Protas sukosi kaip pasiutusi voverė rate. Pagalbos iš šalies sulaukti nebuvo jokios vilties, visose dar gyvenamose celėse dabar karaliavo miegas, o patruliai į pastatų vidų tvarkos prižiūrėti neidavo. Gerai nors tiek, kad apsiaustėtasis nepastebėjo nepavergto šilumos šaltinio Hrovakso galvoje.
          -Turnyras Gilrameše bedieviškas, nieko keista kad jūs – eretikai, išsižadėję Aukščiausiojo malonės, griebiatės jo išgelbėt savo nuodėmėse paskendusį ordiną. Bet jums nepavyks išsisukti. Dievas jums neleis, bažnyčia neleis ir aš to neleisiu. – šnypščiantis užpuoliko balsas iš susijaudinimo perėjo kone į falcetą. Jis iškėlė virš galvos durklą. Ginklas suimtas abejomis rankomis. Jokios gynybos ar baimės, kad jo auka išsitrauks kardą ir persmeigs jį patį kaip kokį  viščiuką ant iešmo. Bažnyčios agentas jautė savo jėgą, suparalyžiavusią Hrovakso kūną. Pirmos kuopos veteranas jam ne daugiau kaip mėsos gabalas, skerdiena, į kurią reikia suvaryti durklo ašmenis. Apsiaustėtasis įsivaizdavo save negailestingu ir visagaliu budeliu.
          Hrovaksas pajuto kaip jame ėmė kilti pyktis ir įniršis. Iš pradžių lėtai it rūkas iš kalnų tarpeklio, bet netrukus jie sukunkuliavo, užkaitino kraują. Pyktis, įniršis ir šalta, gleivėta panieka. Jausmai jį užvaldantys mūšio prieš eretikus ir stabmeldžius metu. Jokio pasigailėjimo, jokios pagarbos tokiam priešui. Pakėlęs kalaviją prieš Toraną, nuo kardo ir mirs. Ir kuo greičiau, tuo labiau patenkintas bus Viešpats. Torano priešai -  Aukščiausiojo priešai. Galimybės ir išeitys atkritinėjo viena po kitos, kol galų gale liko vienintelė. Hrovaksas ramus, nepaisant siaučiančios viduje įniršio audros. Dabar jis tiesiog laukė. Netrukus įniršis ir menkutė jam likusi Dievo dovanos kibirkštis padarys savo.
          - Viešpaties ir bažnyčios vardu skelbiu nuosprendį dabar tau, o ateityje ir supuvusiam ordinui, eretike. – bažnyčios pakalikas dar labiau įsiręžė ir smogė durklu. Smūgis į kairę krūtinės pusę, į širdį. Simboliška, bet kartu labai pompastiška ir kvaila. Kelią ašmenims pastos šonkauliai. Tiesa Hrovaksas ir negalvojo laukti kaip bejėgė auka, kol metalas įsmigs į jo kūną. Laikas veikti.
        Šaltinis, kibirkštis, šiluma galvoje staiga sužibo ryškiau ir karščiau, įveikdama stingdančią priešininko jėgą. Tik mažytis žybtelėjimas, bet jis perskrodė kūną užkariavusį sąstingį, kaip įkaitintas peilis minkštą sviestą, o pasiputęs apsiaustuotasis net nespėjo sureaguoti.
        Durklas nubrėžė ore ne kreivę link Hrovakso krūtinės. Jo kelias – puslankis, o ašmenys susmigo į paties smūgiavusio pilvą. Ten šonkauliai nemaišė. Visiškai. Geležtė iki pat rankenos kūne. Hrovaksą užvaldžiusi svetima jėga ėmė slūgti it išsikvėpęs jūros potvynis. Galų gale jis vėl valdė savo kūną.
      Priešininkas susiėmęs už pilvo svyravo tarsi girtas, ieškodamas patikimos atramos. Ir pikti šnypščiantys žodžiai dingo su visa pompastika ir pagieža. Iš po gobtuvo sklido sunkus alsavimas ir dusli, vos girdima dejonė.
        Hrovaksas išsitraukė kortą iš makštų. - Ar žinai, kaip elgiasi Torano broliai su išdavikais? – liežuvis dar pynėsi neatsigavęs po sąstingio. – Jie miršta ir kaip galima greičiau. – Dūris kardu. Kartą, kitą. Dar ir dar. Ašmenys smigo į pilvą lengvai beveik nesutikdami pasipriešinimo, tik kartais užkliūdami už priešininko rankų apglėbusių sužalotus vidurius. Neapykanta, pyktis ir panieka kunkuliuodami veržėsi laukan, tekėdami per ranką į korto efesą, o iš jo į patį ašmenų smaigalį. Po kiekvieno smūgio dabar jau tik buvęs nuosprendžio jam ir Toranui skelbėjas sudrebėdavo, bet neaišku kokiu būdu vis dar stovėjo. Jis jau buvo miręs, tik jo suvarpytas dūrių kūnas to dar nesuprato iš paskutiniųjų kabindamasis į gyvenimo trupinius. Jo viduriai sumaitoti, tiesiog sudraskyti į skutus šalto plieno. Ant akmeninių grindų plokščių ėmė tekėti kraujas ir dvokiantis vidurių turinys.
      - Ir dar išdavikai iš Viešpačio ordino gauna panieka, nes išdavikai dar blogiau už pasiutusius šunis, besitaškančius iš nasrų putomis. - Veteranas  spyrė savo buvusiam budeliui kaip ant kelio besimaišančiai maitai. Galu gale lavonas susiprato ir susmuko, išsitiesdamas savo paties ištekėjusiu skysčių klane. Štai kada laikas būti pompastiškam. Kortas pakilo aukštyn ir vienu judesiu susmigo gulinčio juodo gniužulo krūtinėn. Smūgis idealus – tiesiai i širdį.
        Hrovaksas giliai įkvėpė stengdamasis nusiraminti. Išgaravus kovos siautuliui galvoje lengvai maude nuo dievo dovanos panaudojimo. Antra karta per viena para, senokai to nebuvo su juo. Jis pritūpė prie lavono ir numovė veidą slepianti gobtuvą. Klierikas - tas pats, kuris paskelbė apie dvikovos pradžia ir pabaiga ir nulydėjo ji pas Roteringą. Bažnyčia nesnaudė.