Istorija apie šukes

Judas pakėlė stiklo šukę ir pažvelgė į juodą langą baltomis langinėmis.
- O kadaise...
- Kadaise čia buvo tavo namai, - nutraukiau jį.
- Čia gyveno mano močiutė, ji...
- Buvo labai stipri moteris ir viena užaugino tris vaikus, prižiūrėjo ūkį, po to kai jaunas būdamas mirė tavo senelis, ir niekada už nieko nebeištekėjo, nes mylėjo jį iki savo mirties.

Kai girdėjau Judo senelės gyvenimo istoriją pirmą kartą, ši buvo lyg stiklo šukė, įsirežianti į odą aštriu skausmu, bet dabar stiklo šukė buvo nuglundinta ir pribarsčius daug tokių ant tako, galėjai žengti ne ką prasčiau nei per rožių žiedlapius. Jo juodos akys žiūrėjo į juodą langą ir kaži, ar jis būtų sutikęs su mano išvadomis, tik jau senokai mums nerūpėjo vienas kito išvados. Apsukau ratą aplink seną, nedidukę trobelę, kvepiančią pelėsiais ir bijūnais, vis dar kovojančiais už savo būvį su aplink vešinčiomis piktžolėmis. Judas vis dar stovėjo, apšviestas besiritančios už kalvos saulės. Nuėjusi prie durų, jas pravėriau, o girgždesys nusirito visų kalvų šlaitais. Bijūnai liko lauke – mane pasitiko vien pelėsiai.
- Judai, ateik.
- Ah, sustok, akimirka žavinga, - išgirdau jį murmant nei šį nei tą.

Daug keisčiau, kad akimirka išties sustojo ir Judas liko sustingęs, su pakibusia virš slenksčio dešine koja. Ir visiška tyla apgaubė šią nedidelę trobelę ir mane kartu su ja. Atsargiai išslinkau laukan – saulė buvo ten pat, pusiau už kalvos, jokio vėjo, jokio judėjimo, jokios gyvybės. O tada aš pamačiau – virš nedidelio prūdo kibojęs rūkas pradėjo judėti mano pusėn. Jis išsiplėtė, bet vis dar buvo neperregimai tirštas, ir kai jo aštrūs lašeliais smigo į mano pašiurpusią odą ir įkvėpiau ledinio šalčio, pamačiau prieš mane stovint aukštą siluetą, kaži, ar vyrą, ar moterį. Nuėjau prie ištiestos rankos.
- Ar tai viskas? – išsprūdo.
Ta pati tuščia tyla tebuvo man atsakymas. Mes žengėme kartu per tirštą baltą rūką, jaučiau, kaip šąlu, jaučiau, kaip kraujas mano gyslose teka vis lėčiau ir širdis plaka vis rečiau, o mes žengėme tiesiu baltu taku per baltą rūką ir tik tyla mus lydėjo visą tą laiką. Tada aš išgirdau giedant gaidžius ir po trečio giedojimo rūkas dingo. Stovėjau ant kalvos, juostos sutrupėjusia akmenine tvora ir ten žydėjo bijūnai - raudoni ir balti. Kažkur kilo saulė, gal rytuose – nebepamenu. Už nugaros išgirdau tylius žingsnius, užsimerkiau, kad nematyčiau.
- Kodėl atsivedei mane? – paklausiau.
Šiltas delnas švelniai paėmė mano dešinę plaštaką ir pajutau stiklo šukę įsirežiant į ją.
- Ar ji pakankamai aštri?
- Pakankamai, mama, - atsimerkiau.

Saulė buvo ten pat – pakibus už kalvos, tyla po truputį sklaidėsi ir rūko virš prūdo nebebuvo. Nuėjusi prie lango pakėliau šukę, kurią prieš akimirką laikė Judas – ir išties, ji nebuvo aštri, visai ne tokia, kaip maniškė – nuo dešinės rankos lašeliais krito kraujas.