Lošėjas (12)

Visame kurse Tadas tik vienas vedęs. Visi kiti studentai viengungiai ir sukiojasi tarp panelių. Tarp jų pilna visai gražučių mergaičių  ir Tadas nesnaudžia. Uoliai lanko visus susibūrimus, pasilinksminimus, kur tik gali būti panelių ir siekia atkreipti į save jų dėmesį. Besisukiodamas tokiose kompanijose, jis ir pats jaučiasi kavalieriumi, visur pirmas, o būdamas išvaizdus ir linksmas, turi pasisekimą tarp mergaičių..
Tai dar niekis, tie trumpesni ar ilgesssnnni flirtai jam netrukdė, bet, kai susidomėjo pokeriu, prisidarė nemažai bėdos.
Pirmame ir antrame kurse Tadas dar neblogai vertėsi. Išpardavė baldus, surinko iš gimnazistų nuomos pinigus, dar iš namų buvo šiek tiek gavęs, bet kai  pradėjo lošti, tai ir prasidėjo sunkumai.
Pirmus metus Tadas atvažiuodavo į kaimą dažniau, paskui pasirodydavo rečiau, o per paskutinius metus visai neatvažiavo. Rašė, kad turi daug darbo, reikia ruoštis egzaminams, nenori leisti pinigų kelionei ir išvis gaišti laiko. Parvažiuos, kai baigs mokslus, gaus diplomą, darbą...
Bet ir po to jis neparvažiavo. Pirmiausia Tadas nuvyko į miestelį Aukštaitijoje susipažinti su vieta, kur reikės dirbti.
Miestelis nedidukas, nedaugiau kaip penki šimtai gyventojų. Aukšta, balta dvibonė bažnyčia, o prieš ją, antroje gatvės pusėje ─ didelis, vieno aukšto, dviejų galų namas, baltų akacijų gyvatvore apjuostas. Nieko nė klausti nereikėjo, pats Tadas suprato, kad šis, žymiai didesnis už kitus namas ir bus mokykla.
Pats miestelis ir mokykla darė ne kokį įspūdį.
Centrinė gatvė negrįsta, iš abiejų gatvės pusių pilni vandens grioviai. Per juos į kiekvieną kiemą permesti tiltukai, o ant griovių krašto patiesti iš lentų sukalti šaligatviai.
Tais šaligatviais Tadas ir atėjo iki mokyklos. Prieš įeidamas į kiemą, Tadas sustojo apsižvalgyti.
Namas didelis, bet kaip mokyklai langeliai mažoki ir visi į šiaurės pusę. „Per mažai šviesos, ─ pagalvojo Tadas, ─ o kiemo tik lopinėlis ir tas ties ūkiniais pastatais užverstas rąstais“. 
Prie rąstų  su pjūklu darbavosi du vyrukai. „ Kur vaikams pabėgioti per pertraukas? ─ mąstė toliau Tadas, ─ dar nemažai vietos užima darželis po langais... Gražu, bet irgi užima daug vietos... “
Netoli įėjimo į kiemą ─ du  apvalūs balkiai giliai į žemę įkasti ir skersinė kartis virš jų pritvirtinta. Prie ūkinio pastato prisiglaudusi stovėjo gamtos reikalams atlikti būdelė...
Pastoviniavęs Tadas įėjo į kiemą. Atėjo prie durų ir  pabandė jas atidaryti ─ užrakinta. Pamatęs po kiemą vaikščiojantį nepažįsamą žmogų, pasirodė sargas ir, išsiaiškinęs, kad čia mokytojas, jis atrakino pirmiau klasės, o paskui gyvenamjų patalpų duris. Sargas norėjo atiduoti raktus Tadui, bet jis neėmė.
─ Nereikia, aš tik trumpam, atvažiavau apžiūrėt ir tuojau išvykstu. Atvažiuosiu prieš mokslo metus.
Nelinksma Tadui ant širdies, kai viską pamatė. Pasitaikė lyg tyčia apniukusi diena. Neseniai lyta, visur šlapia, nuo medžių lapų byra šalti lašai... Tik aikštelė, kuri skiria bažnyčios šventorių nuo mokyklos, kiek sausenė. Matyt čia daugiau užvežta žviro, o visoje gatvėje skystas purvas, lomelėse telkšo drumzlinas vanduo, girgžda po kojomis šlapios, slidžios šaligatvių lentos...
Tadas negali gaišti, reikia skubėti, kad nepavėluotų į traukinį. Iki stoties keturi kilometrai...
Į traukinį spėjo. Parvažiavo.
Seniai nemačiusi Tado, Lina sutiko jį su didžiausiu džiaugsmu. Susiėmę už rankų, jie susėdo čia pat ant suoliuko po pirkios langu. Kieme jie tik vienudu, šeimyna dar negrįžo iš laukų.
─ Pagaliau, ─ norėjo dar kartą jį pabučiuoti Lina, bet, pamačiusi koks jis nelinksmas, susilaikė, ─ ko toks nusiminęs? Kas negerai? Gal sergi?
─ Ne, ─ paneigė Tadas, ─ tik pavargęs ir labai nusivylęs...
─ Na nieko, yra dar laiko, per vasarą pailsėsi, atsigausi, ─ ramino jį Lina. ─ Ar jau žinai kur dirbsi? O gal jau buvai nuvažiavęs apžiūrėt?
─ Tiesiai iš ten, ─ burbtelėjo Tadas
─ Na ir kaip? Kaip patiko, kaip viskas atrodo? ─ nekantrauja Lina.
─ Neklausk... Liūdnas vaizdas, kažkokia skylė ir tiek...
─ Kaip gi taip? Negi taip baisu? Jeigu yra mokykla, tai jau turbūt miestelis? Juk gyvena ten žmonės...
─ Nemačiau nė vieno žmogaus, sutikau tik mokyklos sargą, ─ ir toliau paniuręs Tadas, ─ negalvojau, kad išvis tokių vietų yra Lietuvoj. Kažkoks nykus užkampis. Ir man reikės ten dirbti, gyventi...
─ Viskas niekai, svarbu kad mes būsime kartu. Man vis tiek kur, kad tik būtume sveiki.
─ O aš manau, kad dar kurį laiką tau geriau likti čia, ─ patylėjęs ištarė Tadas. ─ Prisipažinsiu, šiuo metu turiu šiokių tokių sunkumų dėl pinigų. Kiek turėjau, jau seniai išleidau, teko skolintis. Tėvo prašyti tikrai nepatogu, reikia kartą pačiam susitvarkyti savo reikalus. Pagaliau, kaip jam viską paaiškinti? Pradėsiu  dirbti, gausiu atlyginimą... Be to gi nieko neturime. Jeigu tuoj dabar pradėti gyventi, reikia baldų ir šiaip visokių namų rakandų. Siūlyčiau kokius metelius pagyventi dar atskirai... Aš vienas kaip nors išsiversiu, pataupysiu, o tu čia viskuo aprūpinta ir ūkyje reikalinga.
─ Jiems reikalinga, o tau ne? ─ įsižeidusi ir nusivylusi Lina, ─ bet jeigu taip reikia, tai ką padarysi... Man tikrai čia neblogai, ─ pakilo ji. ─ Mes čia sėdim, kalbamės, o aš net nepasiūliau tau valgyti. Visą dieną kelionėje, ar bent teko ką nors užkąsti. Kad pavargęs ir susirūpinęs, matau, bet tikriausiai ir išalkęs būsi. Einam į vidų, turiu kuo pavaišinti. Nors gerai žinai, kad viskas čia ne mano, bet šiuo metu aš čia šeimininkė...
Lina papjaustė kumpio, dešros, iškepė kiaušinienės.
─ Kol kas tik tiek, ─ viską padėjo ant stalo, ─ o kai pareis vyrai iš lauko, gal atras ko nors geresnio dėl tokio brangaus, seniai nebuvusio svečio, ─ dar pajuokavo ji, nors širdyje jautė tuštumą ir neviltį.
Ne tokio ji tikėjosi susitikimo ir ne tokių žodžių laukė iš Tado.