Onutės nuotykiai (9)

Pirmoji naktis


- Onute, eime pašokt! – atsklido linksmas šūksnis iš šėlstančio rato, kur bene trisdešimt žmonių lingavo į taktą pagal neįmantrią melodiją.
Onutė patyliukais sugriežė dantimis. Kad niekas nematytų. Vos spėdavo ištrūkti, kaip kažkas vėl pakviesdavo į tuos nelemtus šokius.  Ir kojas jau skaudėjo, ir klubus, o ausyse ūžė nuo naujoviško popso.
- Ei, Onute, šokiai! – suriko kitas.
- Aūūūū, Ona! Eik čia, kuris iš mūsų geriau užpakalį pakraipys?! – nerimo trečias.
„Būti gražia pana – pragaras kvadratu“ – pagalvojo Onutė, skubiai išmaukdama šampano taurę ir sukdama atgalios.
Kaipmat kažkoks šmikis ėmė linguoti savo klyną jai panosėje.
- Ou je, kuris čia dar gyvas? – apsidairė ji, apsimesdama žvalia ir linksma.
Pasisiūlė iš karto šešiese. Onutė mintyse sužaidė „eni beni zuki zaki“ ir išsirinko vidurinįjį, kurio gyvenime nebuvo dar mačiusi. Tikėjosi, kad ir nepamatys daugiau. Ir dar tikėjosi, kad bešokant pavyks užkliūti už kokio nors gyvybiškai svarbaus laido, kurį nutraukus pragaras pasibaigs. O jeigu ir nenutrauks, tai gal kaip nors pavyks pergraužti...
Deja laidai buvo pavyzdingai išslapstyti, o samdytas didžėjus tikriausiai keipo ekstazėje nuo bumčiko, kurį kartojo nežinia kiek kartų. Onutė mintyse prisiekė daugiau niekada gyvenime neiti į vestuves.

~

- Ei, Onute! – atsklido reiklus šūksnis ir mergina vos susilaikė nepalindusi po stalu. Tai buvo Jurga, geriausia draugė. Įkišta į prašmatnią suknią, sušukuota, sulaižyta, nutinkuota, išdažyta ir tebevaidinanti pirmąją pamergę. Tik žvilgsnis buvo ledinis bei pastėręs. Tarsi ne draugės, o nuožmaus bankininko, besiruošiančio išduoti paskolą.
- Tik nesakyk, kad šokti, - suurzgė Onutė. – Nudobsiu...
- Ša! Tyliau, besarmate, tu gi svečiuose! – pagrūmojo Jurga. – Sakei, elgsies gražiai.
- Nuo to tavo „gražiai“ man skauda užpakalį, kelius ir žandikaulį. Ir ausyse ūžia. Man atrodo, aš tuoj...

Pro šalį žengiant juodu švarku ir varlyte pasipuošusiam pensininkui, ji plačiai nusišypsojo ir maloniai pasisveikino. Šiam nutolus, delnu parėmė nuo šypsenų įskaudusį skruostą.
- Dar keturias valandas ištversi! – šnipštelėjo Jurga, perverdama gestapininko žvilgsniu. – Tu pažadėjai. Nekaip atrodys, jei pamergės pradės dingti viena po kitos.
- Ane? O kuri dingo?
- Nė viena nedingo ir nedings, antraip aš ne pirmoji pamergė!  Greitai  vėl fotografuosimės, todėl man reikia jūsų visų. O tu padėsi man surinkti visas į krūvą! Aišku?
- Taip, mein fiūrer, - vangiai kilstelėjo pirštą Onutė.
- Ir nustok maivytis!
Pirštai patys sugriebė taurę su svaigiu gėrimu ir svaigus gėrimas nukeliavo į Onutės skrandį atlikti savo darbo. Padėti pamiršti, kas ji ir kur ji.

~

Ne tokie artimi jaunikio giminaičiai nė nenutuokė, kas per viena yra juodaplaukė mergina žydra suknia, todėl laikina Onutės „slėptuvė“ pasiteisino. Mergina sėdėjo sau patyliukais tarp jaunikio giminių, apsikabinusi pusiau nugertą vyno taurę, kukliai šypsojosi ir viena akimi sekė, ar kur nešmėžuoja velnių priėdusios Jurgos siluetas.
Fotosesija pasibaigė, kaip ir visos fotosesijos. Jaunoji šypsojosi ir įsivaizdavo, kad yra pasaulyje gražiausia. Pamergės įsivaizdavo, kad yra pačios laimingiausios. Tada visos nukurnėjo paskui Jurgą atlikti dar vieno išgalvoto  ritualo. O Onutė...

„Noriu namo“ – galvojo Onutė. – „Ten tylu, ramu... Ten mano Tadukas ir mano lova. Ten seksas ir relaksas. Ten viskas, ko aš dabar noriu. Koks velnias mane nešė į šitą galerą?! “
- Nu, - sugirgždėjo visai šalia balsas senės baltai dažytais plaukais, kurios mergina gyvenime nebuvo sutikusi, - tai kaip, Jolyt, tavo povestuvinis gyvenimas nusisekė?
- Ai, - sukarkė kita sena tarka, nusidažiusi juodai, - koks ten gyvenimas... Mano Albinas gi amžinas impotentas. Nėra to gyvenimo.
- Tu apie ką?
Juodai Dažyta palinko prie baltai dažytos ir sušnabždėjo taip tyliai, kad Onutei net stengtis nereikėjo, norint viską kuo aiškiau išgirsti:
- Ė taigi mano Albinui iš viso nestovi!
Žilas senukas anapus stalo įsižeidęs supurkštė, pasičiupo visą butelį ir skubiai nušlubavo šalin, išraudęs it burokėlis.
Baltai Dažyta susijuokė spigiu juoku, atkreipdama kelių nuobodžiaujančių svečių dėmesį.
- Bet kažkada juk stovėjo, ar ne? – mirktelėjo akį.
- Tas ir yra, kad niekada nestovėjo, - atsiduso Juodai Dažyta. – O aš, kvaiša, džiaugiausi ir didžiavausi, kad jis save pirmai povestuvinei nakčiai saugo. Tpfu!
Baltai Dažyta dar kelissyk sukikeno, bet tada suvokė baisią gyvenimo dramą ir surimtėjo.
- Palauk... Kaip čia dabar tau išeina? Tai Albinas tau prieš vestuves nesakė, kad jam... na, visai visai...?
- Kol neapsilankai pas daktarą, juk nežinai, kad turi ligą, - pamokomu tonu pratarė Juodai Dažyta, bet tuoj ir užsičiaupė. Kiek pagalvojo, tada gailiai atsiduso.
- Dabar suprantu, ką Albinas turėjo galvoje sakydamas, jog turi kažkokį „nekilnojamą turtą“...

Onutė jau norėjo susijuokti, kai staiga išgirdo tuzino bernų pragariškai linksmą riaumojimą kitapus salės.
- Kas nori pašooookti?! Ei! Rinkit nuo pastalių visas panas!
Bum! Bum! Bumčik Bum! – ėmė kalenti garso aparatūra.
Mintyse sucypusi iš siaubo, Onutė apsidairė ir spruko pro artimiausias duris.

~

- Vyrai, nu jūs supraskit! – sušvokštė drebantis, plonas balsas, aiškiai paveiktas tam tikro alkoholio kiekio ir dar kažko, ko Onutė niekaip nepajėgė nustatyti, lindėdama už užuolaidos. – Taip jau buvo, kad mes su ja susitarėm, jog iki vestuvių – jokio sekso, jokių rimtų pasivartymų... ee... nieko į tą pusę, aišku?
Į patalpą sugužėję vyrai trumpam visiškai nutilo.
- Tai tu, - pratarė žemas, surūdijęs balsas, - kaip čia dabar... jos dar nuogos nematei?
- Ee...  Tam tikromis aplinkybėmis...
- Tai tu, - nutęsė kitas, saldus bei labai aiškus balsas, - tu ką? Tu pats jai dar savo... nerodei?
- Vyrai, čia ne apie tai kalba, - sudrebėjo Plonas Balsas. – Jūs...
- O tai kuo jūs per pasimatymus užsiimdavot? – nutraukė Surūdijęs Balsas. – Na žinai, kai baigiasi vakarienė prie žvakių, ar kuo tu ten jai pašviesdavai. Kai abu jau pavargę, pasikalbėję ir štai, ateina toks momentas, kai būtina kažką nuveikti, tarkim, meilės labui. Ką judu darydavot?
- Šachmatais žaisdavom.
- O tu job... – paspringo balsų choras.
- Bet aš laimėdavau! – drebėjo Plonas Balsas. – Vyrai, jūs nesuprantat! Mūsų santykiai buvo visai puikūs ir be to dalyko!
- Be sekso, - tarė Surūdijęs Balsas. – Vadinkim daiktus savais vardais.
- Na taip, be to...
- Vadinasi, tu net nežinai, ar jinai gera lovoje, - įsiterpė nusivylęs, Kandus Balsas.
„O ji nežino, ar tau stovi“ – pagalvojo Onutė, prisiminusi Juodai Dažytą.

- Jūs... jūs manot, jinai gali  būti bloga lovoj?! – po trumpos pauzės sušnabždėjo drebantis Plonas Balsas.
- Ar mes kokie astrologai? – girgžtelėjo Surūdijęs Balsas. – Mes vyrai. Mes tikrinam, o ne prognozuojam.
Onutė atsargiai apsidairė, ar nėra kur patogiau atsiremti. Visiškai nenorėjo išduoti savo slėptuvės vyrams, kurie tikrina, o ne prognozuoja.
- Sakyk tiesiai, - pratarė Sarkastiškas Balsas, - tu jos papus matei?
- Ė, dabar ne laikas apie tokius dalykus, ką? – užprotestavo Plonas Balsas.
- Pala pala. Tu kalbi su tikrais vyrais. Detalės čia svarbios. Jei neaišku, koks taikinio reljefas, tai kaip mes tau paaiškinsime taktiką?
- Taip, reljefas svarbus, - paantrino Saldžiai Aiškus Balsas. – Krūtų aukštumos, pilvo plokščiakalnis, gaktos krūmynai...
- Tu jos tarpkojį matei? – įsiterpė tas pats Sarkastiškas Balsas.
- Ne...
- O tu job... – paspringo balsų choras.
- Aš pirmą kartą matau jaunikį, kuris jaunosios nėra daręs! – sugirgždino batų padais sarkastiško balso savininkas. – Kažkokie viduramžiai. Sako, viduramžiais pasaulyje nė milijardo gyventojų nebuvo. Dabar aišku, kodėl!
- Palauk tu, patylėk! – užriko Surūdijęs Balsas. – Pažiūrėk į jį! Ir taip išsigandęs, o tu čia žibalą pili!
- Kad jis net savo panos nurengęs kaip reikiant nebuvo.
- Užtat šį vakarą nurengs! Ir iš ryto papasakos viską su smulkmenomis! Ar ne? Papasakosi?
- Ee...
- Tu jo neklausyk, jis tuos viduramžius visą gyvenimą studijuoja, - ramino drebantį Ploną Balsą Surūdijęs Balsas. – Paklausyk manęs. Nueisi į kambarį, nurengsi savo nuotaką ir taip ją išdulkinsi... taip ištratinsi, kad visą gyvenimą tai prisimintų! TU VYRAS, aišku?!
- Arba sužaiskit šachmatais, - murmtelėjo Sarkastiškas Balsas. – Kad jinai visą gyvenimą ir toliau tavęs norėtų.
Vyrai trumpam sušurmuliavo choru, kad nutildytų Sarkastišką Balsą ir visiškai pašalintų iš diskusijos, kaip neprisidedantį prie teigiamos atmosferos kūrimo.
- Aišku, - cyptelėjo drebantis Plonas Balsas. – Nueisiu. Nurengsiu. Ištratinsiu...
- Pakartok!
- Nueisiu, nurengiu, ištratinsiu!
- Dar kartą!
- Nutrengsiu, nueisiu, išretinsiu!!! –susipainiojo iš to džiaugsmo Plonas Balsas.
- Beveik pataikei, tiks! – apsidžiaugė vyrai. – Va čia jau kita kalba!
- Na, yra dar ir trečias variantas, - numykė Saldžiai Aiškus Balsas. – Gali prie jos visai nesiliesti ir pats save patenkinti. Moteris turi suprasti, kad vyras gali apsieiti ir be jos, jeigu ką.

Trumpam įsigalėjusi tyla leido aiškiai išgirsti visus tylius krenkštelėjimus.
- Štai todėl tu ir gyveni su mama, - atsiduso Surūdijęs Balsas. – Neimk iš jo pavyzdžio, jis pats nežino, ką kalba. Dabar mes tau papasakosim, kur ir kaip. Eime, tam reikės daug drąsos. Tai reiškia, kad teks ją vartoti skystu pavidalu.

Vyrai džiaugsmingai pritarė ir choru išdundėjo ieškoti butelio drąsos. Onutė atsargiai žvilgtelėjo iš už užuolaidos.

~

- Kaip čia gera, - sumurmėjo ji, meiliai žiūrėdama į pilkas vyro akis. – Kaip tylu... Po visų tų nežmoniškai trankių melodijų ir nesibaigiančių pokalbių tu esi pats geriausias mano sutiktas tylos angelas.
Vyras žiūrėjo į Onutės akis ir taip pat šypsojosi. Tamsiaplaukis, tvarkingai apskusta barzdele, storomis, jusliomis lūpomis - tikras gražuolis.
- Dieve, kaip aš nenoriu ten grįžti, - sumurmėjo ji. – Eisiu prie lauko durų – mane pastebės ta velnio Jurga... Arba kas nors pakvies šokti. O aš jau nebegaliu šokti. Nebegaliu šypsotis. Nusibodo! Noriu būti savimi. Noriu pasiųsti ką nors po velnių, palinkėti jaunajam geros krušliavos ir šiaušti namo!
Vyras tylėjo ir šypsojosi. Švelniai, raminančiai...
- Norėčiau, kad tu apkabintum mane ir išdulkintum, - atsiduso Onutė, priglausdama kaktą prie vyro kaktos. – Čia ir dabar.
Nepažįstamojo kakta buvo šalta, dvelkė senu, kiek sudrėkusiu popieriumi.
Onutė kiek pastovėjo, prisiglaudusi kakta prie seno plakato, vaizduojančio kažkokį gražuolį, tada giliai įkvėpė ir apsidairė po mažą kambarėlį. Netoliese stovėjo šviežiai išblizgintas klozetas, į merginą abejingai spoksojo tualetinio popieriaus rulono skylė.

Išgirdusi silpną garsą, Onutė pastatė ausis ir pažvelgė į durų pusę. Po akimirkos jos plačiai atsidarė, vidun įvirto raudonas sijonas, aistringai glamžomas dviejų vyriškų rankų.
- Čia?... – sudejavo nepažįstama mergina.
- Jo, čia niekas nesilanko! Esi kada dariusi tai ant kriauklės?
- Ne, o tu?
Abu laimingi sukikeno.
- Dieve, tu tokia karšta...
Jis nekantriai patraukė merginai nuo pečių suknelės petnešėles ir ėmė ieškoti jos krūtų, kita ranka traukdamas žemyn savo kelnes.
Onutė stebėjo neįtikėtiną sceną  prisiglaudusi prie sienos pačiam tualeto gale, nedrįsdama nė krustelėti. Balsas nubėgo į patį gerklės galą ir, suradęs ten slaptą patalpą, užsirakino.
Ką daryt?
Mandagumo taisyklės reikalavo nedelsiant įspėti apie savo nepageidaujamą egzistenciją, tačiau ji tik stovėjo ir žiūrėjo, kaip merginos kojos kilnojasi ore, o vaikino kelnių dirželis nepadoriai linguoja į taktą.
- Ooo, yess, beibi, tu tokia drėgna...
- Užsičiaupk ir daryk, o tai sukandžiosiu!

Bent vienu klausimu Onutė pritarė dulkinamai merginai. Prikandusi lūpą stengėsi nežiūrėti, tačiau sunkiai sekėsi.
O čia dar telefonas sučirpė mažame rankinuke, kviesdamas pokalbiui. Onutė pažino melodiją, skirtą tik Jurgai ir niekam kitam.
Abu meilužiai kvyktelėjo ir sustingo, pasisukę į ją.
- Alio, - kiek galima ramiau išlankstė telefoną mergina melsva suknele.
- Kur tave velniai nešioja? – išgirdo draugės balse plieną.
- O kur turėjo nešioti?
- Nežaisk su manim, prakeiktoji! Tu dabar turėtum būti su mumis ir jaunąja!  Nagi, šviesos greičiu marš pas mane!
- Jurga, aš dabar truputį... negaliu. Man užstoja išėjimą.
- Tu troleibuse?! Važiuoji namo?! Nesakyk, kad važiuoji namo, antraip pasiųsiu „Arą“ tavęs atgabenti...
Jurga sekundei nutilo.
- Palauk, tu ne troleibuse, - tarė ji. – Pernelyg tylu pas tave. Tu jau namie? Juk ne namie, Ona?!
- Nusiramink, aš ne namie, - atsiduso Onutė. – Aš tik... žiūriu spektaklį.
- Nėr jokių spektaklių šioje programoje, išskyrus mano! Bėgte į jaunosios kambarį!
Pypt – užsibaigė nemalonus pokalbis. Onutė prikando lūpą ir įmetė telefoną į rankinuką. Tada vangiai
nusišypsojo dviems užkluptiems meilužiams.
- Man laikas, - pasiteisino. – Atleiskit, kad negaliu toliau žiūrėti.

~

- Kur jaunosios kambarys? – paklausė Onutė, baikščiai dairydamasi, ar tik kas nors neieško jos šokiams.
Paklausta mergina vargais negalais atsiklijavo nuo sienos ir pažvelgė į ją drumstomis akutėmis.
- Kambarys. Jaunosios, - pakartojo Onutė. – Kur?
- Než... žinau...
- Aišku. Atsiprašau.
Mergina žydra suknele kyštelėjo nosį į pagrindinę salą. Ten buvo daug žmonių, kurie galbūt žinojo. Antra
vertus, ten buvo daug tokių, kurie mielai būtų su ja plepėję apie nieką arba nukankinę šokių aikštelėje. O
juk žadėjo Jurgai, kad bus mandagi. Vadinasi, ir kankinama leisis pavyzdingai mandagiai. Baisu...
Nusiminusi grįžo į koridoriaus prietemą ir užlipo laiptais į antrą aukštą, kur stoviniavo vos vienas – kitas
užklydėlis, nelabai suprantantis, ką jis ten veikia...
Vos spėjo prisiglausti prie sienos, kai pamergių būrys klegėdamas išbildėjo iš artimiausio kambario ir susispietė aplink pirmąją pamergę. 
- Mergaitės, dabar jaunikio eilė! – sukomandavo Jurga. – Ir jei pamatysit Onutę pakeliui, griebkit už pakarpos! Paskui mane!
Visos džiugiai suspiegė  ir nulėkė koridoriumi tolyn. Nė viena neatsisuko pažiūrėti. Onutė staiga neišpasakytai nudžiugo.
„Geriausia slėptis ten, kur ką tik tavęs ieškojo“ – pagalvojo ji, nulenkdama durų rankeną. – „Jurga manęs niekada nesuras, o vėliau aš ką nors sugalvosiu... “

~

Kambaryje buvo dar ramiau, nei tualete. Čia pat rado didžiulį veidrodį ir su malonumu pasitaisė makiažą. Pasilygino suknelę, pasimaivė, pasiuntė sau oro bučkį. Tada apsidairė, ar nėra paliktos kokios nors literatūros laisvalaikiui praleisti.
- Kodėl tu ne su visomis? – paklausė nedrąsus balsas.
- Oi! – krūptelėjo Onutė. – Tpfu!.. Kas čia?..
- Aš...

Tai buvo nuotaka. Tokia pat išsigandusi ir beveik nepastebima su savo balta suknia ant baltos lovos.
- A, tu, – atsiduso Onutė. – Pala... Tai čia jūsų pirmosios nakties kambarys?
- Aha.
- Aišku, aš gal tada jau eisiu, - mergina žydra suknele atsargiai žengė link durų.
- Pamergės išėjo pas jaunikį, čionai grįš tik su juo, - pasakė nuotaka. – Negreit dar. Jei ir tau norisi pasislėpti nuo visų, tai pasilik.
- Bet aš ne... – išraudo Onutė. – Aš tik...
- Mane irgi viskas užkniso, - prisipažino nuotaka. – Maniau, vestuvės bus kur kas linksmesnės. Bet planuotojai su pirmąja pamerge užvaikė pagal savo grafiką. Eik ten, nusišypsok tam, pabučiuok aną, paglostyk va šitą ir taip toliau. Tarsi ne tekėčiau, o į prezidentus kandidatuočiau. Tu gal turi ko užrūkyt?
- Aš nerūkau, - sumišo Onutė.
- Aš irgi ne, bet dabar dievaži, kaip norėčiau.
Onutė dar kiek pasisūpavo nuo kojos ant kojos, tada prasegė rankinuką.
- Turiu tablečių, jei tau nors kiek padės, - pasiūlė. – Man Jurga jas įdėjo, jei imčiau siautėti. Raminamieji.
- O tu labai siautėji?
- Kai rimtai užknisa – siautėju, - trūktelėjo pečiais Onutė. – Aš jau pavartojau, tai dabar man beveik dzin.
- Gerai, tada ir man, - paprašė nuotaka. – O tai už kelių valandų manęs laukia pirmoji povestuvinė naktis, niekaip negaliu nustoti galvoti apie tai.
- Na taip. Kai laukia pirmas kartas, tikrai reikia nusiraminti...
- Iš kur žinai?!

Porą ilgų akimirkų abi spoksojo viena į kitą. Onutė staiga suprato, jog pamergės nieko gero čia nenuveikė, jei nuotaka vis dar neišsipasakojusi ir neišsikalbėjusi.  Kad dabar pats metas sprukti kiek kojos neša, antraip teks vienai viską dėstyti su visomis smulkmenomis. Šiais laikais niekas nebedėsto tokių dalykų, kai yra Vikipedija, Gūglė ir forumai apie intymius dalykus.
Šita nuotaka ryškiai buvo ufonautė.
- Iš akių matau, - sumelavo Onutė.
Mergina balta suknia giliai įkvėpė ir paplekšnojo per lovos užtiesalą.
- Sėsk, nestovėk. Pamergės man čia visą valandą ateitį iš kortų būrė pagal vestuvių programą. Net neturėjau kada įsiterpti. Man velniškai reikia patyrusios pamergės patarimo. Tu juk patyrusi, ar ne?
„Pražuvau“ – pagalvojo Onutė.
Tačiau atsisėdo. Pamanė, jog geriau pražūti čia, nei nutvertai Jurgos.
- Tavo vardas Onutė? – pasikrapštė šukuoseną nuotaka. – Jurga man kai pririnko pamergių, pusės net nepažįstu. Aš neturiu labai daug draugių, supranti...
- Taip, Onutė, - linktelėjo mergina žydra suknia.
- Aš Gintarė, - prisipažino mergina balta suknia. – O mano vyrą Kęstu vadina. Jis sakė, kad save saugojo pirmai povestuvinei nakčiai, kaip ir aš. Bet aš manau, jis tik norėjo man prisigerinti. Dievaži, tikiuosi, kad jis jau yra tai daręs su mergina, nes aš labai bijau!
- Tavo Kęstas sakė teisybę, - atsiduso Onutė. – Nėra jis to daręs. Ir jis bijo dar labiau už tave, net klausinėjo vyrų patarimų, kaip viską teisingai atlikti. Aš viską girdėjau.
- Dieve aukštielninkas! – sudejavo nuotaka, susigriebdama už galvos. – Ką daryt?!
- Šitą daryt reikėjo keli metai prieš vestuves, - burbtelėjo Onutė, kuriai viskas buvo dzin nuo raminamųjų. – Tu bent tiksliai žinai, ar taviškis nėra impotentas?
- O kaip... kur žiūrėt?
- Tu bent žinai, ar jis apskritai normalų daiktą tarp kojų turi? Gal su kokia patologija vaikšto? – spaudė Onutė.
- Manai, jo tas... gali būti per didelis?
- Arba per mažas. Nykiai mažas. Ką tada darysi?
- Man sakė, kad nekaltybę reikia saugoti iki pirmos vestuvių nakties, - nusiminė Gintarė. – Kad pasitikėjimas ir meilė...
- Hmm, pasitikėjimas ir meilė, - nutęsė sarkastiškai Onutė, kuriai nuo raminamųjų visas mandagumas išgaravo. – Žinai kaip sakoma – „pasitikėk, bet patikrink“. Arabai dar geresnę patarlę turi – „Alachu pasitikėk, bet kupranugarį vis tiek pririšk“. Jei supranti, ką noriu tau pasakyti.  O tu pati ar esi tikra, jog su tavimi viskas tvarkoje? Ar nebus taip, kad jis gali, o tu ne?
- Žinai, aš irgi vieną kartą taip buvau pagalvojusi, kad reiktų mums nusirengti vienam prieš kitą ir šiek tiek apsižiūrėti, - išraudo mergina balta suknia. – Bet tada atėjo mama ir... ir...
- Taip, - atsiduso Onutė. – Motinos yra blogis. Jos neleidžia nurengti vyrų, kurie patinka jų dukroms.

Abi kurį laiką tylėjo. Onutė galvojo, ar nepadaugino su savo sarkazmu. Gintarė žiūrėjo į Onutę kaip į stabą, kuriam reiktų pulti melstis.
- O kiek vyrų tu jau esi turėjusi? – paklausė nedrąsiai.
Onutė pagalvojo apie savo pirmąją meilę. Apie antrąją. Apie Taduką, apie visus tuos vyrus, kuriuos tenkino dirbdama elitine prostitute. Tada  pasakė apytikslį skaičių, sąžiningai atėmusi  tuos, kurių nepajėgė prisiminti, bet įtarė buvus.
- Vau! – išsižiojo nuotaka. – Tai tu visas lobis! Privalai man viską papasakoti, ką daryti ir kaip, kad ir jam būtų gerai, ir man ne taip skaudėtų...
- Tu dėl jo nesirūpink, - kilstelėjo pirštą Onutė. – Savęs žiūrėk! Tau pirmas kartas ir tu nė velnio apie save nežinai, todėl pamiršk, ko ten jaunikis iš tavęs norės!
- Bet...
- Vienžo, planas toks, - įsijautė Onutė. – Taviškis, sprendžiant iš balso, yra visiškas skystimas. Aišku, jį dabar tikri vyrai primokins visokių gudrybių, jis atlėks įsivaizduodamas, jog yra didelis erelis, norės tave nurengti ir iškrušti taip, kad visą gyvenimą prisimintum.
- Oi…
- Tau reikia pamiršti, kad jis yra erelis! – sugniaužė kumštį nuotakos panosėje Onutė. – Čia tu esi piranija! O piranijos nieko neklauso, pačios ima tai, ko joms reikia!  Jeigu koks erelis papuola į jų prūdą – galas ereliui! Aišku?
- Bet aš ne...
- Tu esi piranija! – pakartojo Onutė.
Nuotaka baimingai pažvairavo į kumštį, tada į Onutės akis.
- Aš – piranija?...
- Pakartok!
- Aš – piranija...
- Dar kartą!
- Piranija aš! – klyktelėjo Gintarė.
- Okėj, tiks. Dabar taip. Vos šitos durys už jo nugaros užsivers, visą kontrolę turėsi paimti į savo rankas. Jokių švelnių žodelių, jokių pasimeilinimų, jokių atsiprašymų, nes pati tiktai išskysi.  Turi jam aiškiai pasakyti, kad nusirengtų, gultųsi į lovą ir lauktų tavęs daiktą pastatęs.  O tu jau viską pati padarysi kaip reikia. Kaip tau atrodys geriau.
- Bet...
- Nori, kad jis savaip padarytų? – paklausė Onutė plieniniu balsu. – Patikėk, jis padarys. Nemokėdamas taip pridirbs, kad paskui kelias paras kraujais kelius laistysi.  Tai kaip? Vis dar nori leisti jam viską daryti?
Nuotaka skubiai papurtė galvą.
- Šaunuolė, - linktelėjo mergina žydra suknia, mėgaudamasi prigąsdintos Gintarės veidu. – O dabar šiek tiek apie patį reikalą...

~

Onutė įėjo į kambarį ir mažojo pirštelio judesiu uždarė duris. Šaltu, tiriamu žvilgsniu nudelbė aplinką, tada įsistebeilijo į sutrikusią merginą, įsitaisiusią ant lovos.
- Šiąnakt tau pasisekė, brangioji, - žemu, raminančiu balsu tarė mergina žydra suknia. – Tu turi mane, todėl tau nieko nereikia bijoti. Nusirenk, gulkis ant nugaros, išskėsk kojas, o aš tave taip išdulkinsiu, kad visą gyvenimą tai prisiminsi.
- Ee... – pratarė mergina ant lovos. – Tu turėtum žinoti, kad aš... aš esu piranija...
Onutė sustojo pusiaukelėje ir, netikėdama savo ausimis, pabandė nužudyti auką žvilgsniu.
- Ką tu pasakei?
- Aš esu žuvis... Tai yra – esu piranija ir tu turėtum man paklusti...
- Liaukis! – treptelėjo koja Onutė ir Gintarė kaipmat prikando liežuvį. – Kokia dar žuvis?! Kokia piranija, bliamba?! Tu man taip rodai, kad esi viršininkė?!
- Aš susimoviau? – nusiminė nuotaka.
- Taigi kad susimovei. Tavo Kęstas tave jau pargriovė, užvertė tau sijoną ir pradėjo kruviną fiestą. 
- Bet aš kitaip nemoku! – suinkštė nuotaka. – O gal tu pabūsi čia per naktį ir...
- Ir ką, su žvake kojūgaly pastovėsiu? – įrėmė ranką į šoną Onutė. – Pamiršk. Kartojam viską iš naujo, kol pavyks. Arba kol pamergės neparlėks. Tik kitą kartą neaiškink, kas tu ir ką tu gali. Tie, kurie gali, sugeba viską ir be žodžių.
Ji parodė nykščiu į duris.
- Dabar aš išeisiu, po dvidešimties sekundžių įeisiu ir tu viską padarysi gerai. O jeigu neįeisiu, tai žinok, kad mane jėga į šokius nusitempė.
- Gerai...

~

- Brangioji! – džiaugsmingai šūktelėjo Onutė, žvaliai žengdama per slenkstį. – Patikėk, šiąnakt viskas mums pavyks puikiai! 
- Ką? – žioptelėjo Gintarė.
- Sakau, viskas kuo puikiausiai pavyks. Tu nepajusi jokio skausmo. Tiesą sakant, nepajusi nieko, išskyrus malonumą ir patį tikriausią, patį šlapiausią orgazmą!
- Tikrai? – nuraudo nuotaka.
- Žinoma, - Onutė pirštų galais palietė šios petį ir vikriai nubėgo iki kaklo. – Tau tereikia atsilošti, atsipalaiduoti  ir viską pamiršti. Patikėk, aš tai sugebu geriau nei bet kas kitas pasaulyje. Ne viena mergina man yra sakiusi, kad aš bučiuojuosi fantastiškai. O laižau dar geriau.  Nori išbandyti mane?
- Palauk, mes vis dar vaidiname? – atsargiai paklausė mergina balta suknia.
- O tai ne, blyn, - prakošė Onutė, iš angelo atvirtusi į merginą žydra suknia. – Aš tave ant lovos paguldžiau ir glamonėti pradėjau, kol į tavo kvailą galvą rišli mintis atėjo. Tau galas! Kęstas triumfuotų net jei jam atliktume lobotomiją...
- Bet tu darai ne tą patį, kaip pirmą kartą! – pasipiktino mergina balta suknia. – Aš jau buvau pasiruošusi...
- Aha, taip taip. Pasiruošusi, kurgi ne. Tu bent žinai, kaip Kęstas elgsis mano vietoje?
- Na...
- Va tas ir yra, kad niekas nežino! Kad ir kaip jis besielgtų, tu turi parodyti jam jo vietą!
Gintarė paniurusi  pakramtė apatinę lūpą.
- Tu ir savo vyrui kiekvieną kartą vietą parodai? – pabandė įgelti.
- Žinoma, - atsiduso Onutė. – O kaip kitaip?
- Ir jis laimingas su tavimi?
- Lyg meduolį gavęs.  O ką daryti su tavim, aš nežinau. Tau vaidinti auką sekasi kur kas geriau. Matyt, taip lemta...
- Ir vaikščioti paskui kraujais besitaškant? – pasipurtė nuotaka. – Ne, nenoriu!
- Liaukis, aš tik pagąsdinau. Nebus to kraujo tiek, vienas kitas lašas. Na ir skausmo truputis, kai jis tave barškins už visą likusį gyvenimą. Baigiam visas komedijas, man gana!
- Užtai man negana! – nesutiko Gintarė. – Pabandom dar kartą! Dabar tu būsi nuotaka, o aš būsiu Kęstas. Noriu pamatyti, ką pati darytum mano vietoje.
- Dieve aukštielninkas, - atsiduso mergina žydra suknia.
- Tu mano pamergė ir turi man padėti! – pakėlė isterišką balsą nuotaka.  – Nagi, marš iš kambario!
- Oho, balsas atsirado, - pagyrė Onutė. – Tik pamiršai, kad dabar tavo eilė už durų stovėti.
- Ak, tikrai...

~

Mergina balta suknia atsargiai įslinko į kambarį ir uždarė duris. Tiesą sakant, ji už durų stoviniavo taip ilgai, kad Onutė net ėmė nerimauti. Bet štai, pagaliau pasirodė.
- Na va, - pratarė Gintarė. – Kęstas aš.  Pamylėsiu tave šią naktį.
Ir pati vyptelėjo nuo savo žodžių, trūktelėdama pečiais. Atrodė pasimetusi ir nežinanti, ką tiksliai privalo daryti. Tikras Kęstas.
Onutė stovėjo kaip stovėjusi, nė piršto nepajudino. Tik akimis sekė nuotaką, vos šypsodamasi lūpų kampais.
- Pargriausiu ant lovos ir... ir išbarškinsiu, - tęsė mergina balta suknia. – Nes aš vyras!
„Dieve, ačiū Tau, kad neišleidai jos į dramos būrelį“ – pagalvojo Onutė. – „Avietės garantuotos“.
- O tu tik moteris, - pramikčiojo nuotaka. – Girdi? Tik moteris!
Kairysis lūpos kamputis Onutės veide nežymiai kilstelėjo. Akys nemirksėdamos žiūrėjo į merginą balta suknia, laukdamos naujų perliukų.
- Ir tau bus tikrai malonu, aš pažadu! Nes aš geriausiai bučiuojuosi, man visi taip sako! – įsikarščiavo Gintarė. – Man sako, kad aš ir dulkinu geriausiai!
Dabar jau dešinysis lūpų kamputis kilstelėjo.
- Ta prasme, aš norėjau pasakyti, kad ne visai visi, - sutriko išrausdama Gintarė. – Ne svečiai, ne... Tik tie vyrai, kuriuos aš turėjau seniau, kai...
- Užsičiaupk! – nuskambėjo tyli, bet agresyvi gaida iš Onutės lūpų. Gintarė kaipmat sutriko, pasimetė, išprakaitavo ir sustingo. – Tau visai nereikia kalbėti.
- N... ne?
- Ne.
Po ilgos, Gintarei ne itin ramios pauzės, Onutė galop mirktelėjo ir lėtai bei gracingai žingtelėjo į šalį, nužvelgdama nuotaką nuo galvos iki kojų.
- Stovėk ir nejudėk, - ištarė tyliai . – Noriu apžiūrėti tave visą. Iš visų pusių.
Nuotaka sumirksėjo, nedrįsdama pajudinti nė pirštelio. Tik kaktą suraukė.
- Man irgi reikės aplink Kęstą šitaip ratus sukti?
- Ar aš tau neliepiau užsičiaupti?
- Atsiprašau...
Onutė pirštų galais perbraukė nuotakos nugaros linkius, užbaigdama gracingą judesį ties sėdmenimis. Tada ėmė brėžti palei talijos liniją, žengdama ratu.
- Šį vakarą man nuobodu, - tyliai sušnabždėjo mergina žydra suknia. – Man reikia prasiblaškyti. Aš noriu naujo reginio.
Nuotaka jau išsižiojo kažką sakyti, bet išvydusi Onutės plienu persunktą žvilgsnį, susičiaupė.
- Tu nuostabiai atrodai, - sušvelnėjo mergina žydra suknia. – Esi liekna, tavo kūno linkiai kelia gilų... estetinį pasigėrėjimą. Kaip paveikslas. Kaip... erotinė fotografija.
Užbaigusi ratą, ji sugrįžo akimis prie aukos išgąstingo, netikinčio žvilgsnio.
- Tavo oda išpuoselėta ir švelni, ją nepaprastai malonu liesti, - tyliai ištarė Onutė. – Tavo plaukus... juos  malonu uosti. Galėčiau jais kvėpuoti visą vakarą.
Ji palinko į priekį, užuosdama subtilų kvepalų aromatą ties nuotakos ausimi. Su giliu pasitenkinimu pajuto dažną pulsą aukos kaklo linkyje.
- Man šį vakarą reikia malonumo, - sušnabždėjo į ausį. – Ne kažkokio ypatingo. Paprasto, banalaus. Kai kiekvienas kūno raumuo ima nevaldomai virpėti, o lūpos pačios kartoja „DAR“. Noriu, kad būtum mano įrankiu. Kad nurengtum mane, liestum savo išpuoselėta oda – visu kūno paviršiumi - ir padarytum taip, kad pamirščiau, jog esu gyvas žmogus.
Dešiniajam delnui ėmus slysti aukos šlaunimi žemyn, Onutė iškvėpė dar tyliau, jausdama malonų, sadistišką dilgčiojimą tarp kojų:
- Priversk šįvakar mane skristi…

Visiškoje tyloje garsiai plakė tik merginos balta suknia širdis. Gintarė nedrįso pajudinti nė piršto galiuko – tik stovėjo virpėdama, jausdama karštį nuo Onutės odos. Galop vos vos sukrutino lūpas:
- O tu tikrai taip gerai bučiuojiesi, kaip sakei?..

Nė viena vėliau neprisiminė, kuri viską pradėjo pirma. Po minėto klausimo prabėgo vos sekundės dalis, kai lovą sudrebino du krintantys nekantrūs kūnai, besistengiantys „paskraidyti“. Balta suknia nulėkė į šalį pirma. Onutė iš saviškės išsirangė vėliau, kai Gintarė davė progą.
- Ar aš viską teisingai darau?
- Užsičiaupk! – suaimanavo mergina, ką tik netekusi žydros suknios.
- Bet ar...
Onutė suėmė Gintarę už ausų ir kilstelėjo jos veidą nuo savo krūtinės.
- Tu manęs nori?
- Aha...
- Tai daugiau nė žodžio! 
Patalai pakilo į orą ir netvarkingai nugulė ant nuogų kūnų. Onutė dar suspėjo pagalvoti, kad niekada nesijautė tokia įkaitusi, kaip dabar. Įsisiurbė lūpomis į nuotakos grožybes, uosdama jos taip išgirtą aromatą ir jausdama virpančio kūno linkius.
Nuleidusi delną tarp Gintarės kojų, įvairavo du pirštus svetimon teritorijon, pasipiktinęs aukos kūnas atsakė smulkiomis konvulsijomis. Patenkinusi tyrinėtojos smalsumą, parvertė partnerę ant nugaros ir jau ketino išskėsti jos kojas, kad galėtų parodyti dar kelis triukus, kai staiga išgirdo gaudesį už durų.

- Drąsiau, drambly! Drąsiau, drambly! Drąsiau, drambly! – klykavo vyriški balsai. Durys plačiai atsivėrė, džiugiai spiegiant pamergėms. Pirmas įvirto jaunikis, jam iš paskos – ūsuotas tipas, panašus į gorilą. Sušmėžavo Jurgos ševeliūra, gerokai prataršyta dienos rūpesčių.

- Drąsiau dram... – gorilos girgždantis balsas užspringo pusiaukelėje.
Jaunikis sustingo su puspilne drąsos taure, išvertęs akis.
Jurga dusyk žioptelėjo, gaudydama orą. Jos akys nenorėjo tikėti tuo, ką mato.
Kaip ir visų pamergių.
Kaip ir visų pabrolių, atlydėjusių jaunikį.
Senas krienas, kurio giminystės ryšių dar niekas nebuvo išsiaiškinęs, tyliai sumurmėjo „opapa! ”

- Jūsų dramblys pavėlavo, - gracingai prisidengė krūtis Onutė, truputį nurausdama dėl savo nuogumo. Išsigandusi Gintarė kilstelėjo veidelį iš po patalų.
- Iš... iš... išdavystė! – dramatiškai suspiegė Plonas Balsas, iššlaistydamas taurės turinį.
Gorila trinktelėjo jaunikiui į skiauterę, nenuleisdamas akių nuo Onutės grožybių.
- Asile, moters išdavystė būna su vyrais! O čia – kiekvieno vyro svajonė!

Šlumšt – išsitiesė ant kilimo bejausmis Jurgos kūnas. Onutė žinojo, kad vėliau turės iškentėti ilgą, dramatišką pokalbį su ja. Bet tai bus vėliau.

- Žodžiu taip, - tarė ji bejausmiu balsu, lipdama iš lovos ir siekdama savo suknios. – Nuotaką aš patikrinau, viskas su ja gerai. Galėčiau ir jaunikį patikrinti, bet tada jis jau nebūtų skaistus. Manau, mums geriau visiems iš čia išeiti ir palikti jaunuosius vienus du, kad galėtų „paskraidyti“. Ką manot?
Kurį laiką buvo tylu. Visi stebėjo žydrą suknią, nugulančią ant nuodėmės verto Onutės kūno.
- Vaikinai, pakelkite Jurgą. Ne lygis pirmai pamergei voliotis ant grindų. O jūs, mergaitės, uždarykite burnas. Kai bus jūsų vestuvės, tikiuosi jose dalyvauti ir padaryti viską, kad jų nepamirštumėt. O dabar visi aplink savo ašį ir marš iš čia! Išskyrus jaunikį...

~

Tadukas kilstelėjo veidą nuo kompiuterio, kai nuvargusi Onutė uždarė buto duris ir nuspyrė įgrisusius batelius per visą holą.
- Kaip sekėsi?
Suurzgusi kažką neaiškaus, sugyventinė atšlepsėjo basa iki jo, pakštelėjo į skruostą ir susmuko ant sofos.
- Pažadėk, kad niekada man nepasipirši, - paprašė.
Tadukas dirstelėjo į merginą, mąsliai šyptelėjo ir sužiuro į lubas.
- Iš patirties galiu pasakyti, kad daugiau nei pusė vestuvių visus užknisa dar tebesėdint bažnyčioje.
- Mhm... – snausdama pritarė Onutė.
- Ir net nėra kam pasiguosti, - užjaučiamai pasakė Tadukas.
- Ir net nėra kaip pasprukti, - pritarė Onutė.
- Ir viskas tas pats per tą patį, - sužiuro į monitorių sugyventinis, kur kaip tik švytėjo kadrai iš neseniai fotografuotų vestuvių.
- Taigi. Nors dulkink iš nuobodulio pamerges... – beveik miegojo Onutė. – Labanakt, meile. Rytoj viską papasakosiu.
- Labanakt, Onut...

Už lango, gatvėje pypsėjo automobiliai ir zyzė mopedai.
Tas triukšmas Onutei atrodė kaip gražiausia muzika.
Ji skrido.