Apie laisvę, jaunystę ir revoliuciją

Raudona vėliava, plazdanti vėjuje,  mano rankose sugniaužti raudoni gvazdikai, languoti marškiniai ir automatas. Kas gali būti geriau? Aš stoviu šiapus barikados, stoviu su milijonu širdžių, stoviu su jaunyste ir jėga! Mūsų minios, visi mes – jauni, linksmi, ryžtingi ir pavojingi. Stovime šiapus barikados ir vieningai skanduojame laisvės vardą: “Revoliucija!”
O anapus barikadų stovi kareiviai: tokie pat jauni kaip mes, tačiau languotus marškinius ir džinsus jie išmainė į kareiviškas milines ir šarvus. Jų rankose – tie patys automatai, tačiau gvazdikai palikti kareivinėse. Į mus jie žvelgia pro tanketės langelį ir pro taikiklį. Jie nešaukia – jie tyli. Juos sukausčiusi baimė ir rikiuotėje jie stovi tik todėl, kad jei jie mėgintų bėgti, seržantas pats pradėtų į juos šaudyti.
Taip ir stovim: dešimt tūkstančių prieš šimtą. Mus skiria barikados ir 20 metrų niekieno žemės. Tyla vienoje ir riksmai kitoje pusėje išnyksta siaurame, tuščiame gatvės ruože. Čia nėra seržanto, nėra raudonos vėliavos, čia guli tik dar šiltas moters lavonas...
Priešakinėje eilėje stovintis kareivukas nebeiškenčia: jis meta šautuvą, lipa per barikadą ir bėga pas mus. Minia šiapus barikados suūžia dar garsiau, atitraukia savąsias barikadas, norėdama pasitikti naująjį laisvės sekėją. Seržantas liepia šaudyti, tačiau kareiviai nejuda: tarsi užhipnotizuoti jie stovi vietoj ir nežinodami, ką daryti, ko bijoti ir ko klausyti verkia. Seržantas šauna į bėgantį vaikiną tačiau nepataiko – kulka kliudo barikadą ir rikošetu atšokusi sminga į minią. Pasigirsta skausmo ir baimės klyksmas.
Minia siūbteli į priekį ir pasileidžia per niekieno žemę link tankų ir barikadų. Kareiviai neišlaiko, meta ginklus ir irgi pasileidžia pasitikti savo draugų, brolių ir seserų. Seržantą pakerta kulkos ir jis krinta ant gatvės grindinio. Mes džiaugsmo ašaromis ir gvazdikais pasitinkame kareivius, nuplėšiame jų milines, šalmus užkamšome gėlėmis ir traukiame laisvės giesmę! Traukiame jaunystės dainą! Traukiame revoliucijos himną!
Aš tikiu. Tikiu laisvę, tikiu jaunystę, tikiu gyvenimą, laimę ir meilę. Tikiu revoliuciją! Tikiu, kad mes pakeisime pasaulį, jis taps geresnis ir taika, gėlės ir dainos valdys jį. Mums nereikia politikos, mums nereikia taisyklių ir mums nereikia, kad mums kas nurodinėtų, kaip turim gyventi. Mes norim skrajoti po dangų, bėgioti lietuje, juoktis kai mums liūdna ir verkti iš laimės kuomet laimime. Laimime jaunystę ir laisvę!