Irklininkas ir aš

Skiriu iškeliavusiam tėvui


Kasryt kažkas raibina tvenkinį
pulsuoja ir apsisupa
vandens klostėmis
kai einam pakrante mane tapyti.
Ten irkluotojai išplaukia -,
sako man tėvas,
ir imu regėti valtis
o prie lieptų druskos stulpai
kaži iš kur stūkso.

Stūksau ir aš tapomas
primenu medį kasryt
metų metus
drobėje dygstantį
bręstu plečiuosi dailėju
ramstau dangų,
būna - paukštis susipina į lizdą
ant peties, kaupia perlus po savimi,
jaunikliai plunksnuojasi
išskrenda,
o mane vis dar tapo.

Tada tu tėve atsuki stovą
-Prieik arčiau, įsižiūrėk, užbaik,
o aš neužtruksiu,
tik neatsigręžk sūnau
į liepto pusę, -
pasakai ir praplėšia debesį
dygus prošvaistės pluoštas.

Žiūriu - portretas be manęs,
kas akimirksnį blanksta
nuo tos šviesos
lig druskų nuosėdų garuoja dažai
ir byra nuopjovomis ant žvirgždo
etapais.

Mano delnuose ištrykšta irkluotojo spalvos,
apsigręžiu - tvenkinys raibuliuoja.