Gėdos stulpas

Nėra kelių, vien gilios ertmės –
Kai kurios siekia kitus pasaulius...

    Neverk, mažyli, mums negresia pavojus įkristi. Matai šitą stulpą ant kurio stovime? Jis čia bus amžinai...
    Nėra aplinkui medžių, nėra lapų... Atsimenu vaikystėje rankiojau rudenio nuplėštus ir pamestus lapus – ieškojau to vienintelio. Visi byrėjo ir trupėjo tarp pirštų. Nuolaužos, skeveldros, atplaišos...
    Vasara... Taip, ieškojau ir tada, mačiau kabančius virš galvos, tokius žalius ir šviežius, bet buvau per maža pasiekti, per didelė bailė lipti į medį ir per silpna jį kratyti. Aplinkui nebuvo nieko kas man padėtų. Užtat dabar turiu tave ir tau padėsiu. Tu tik paprašyk. Labai prašau...