Draudiminis įvykis (2)

Rašytojai niekuo nesiskiria nuo nemokančių rašyti žmonių. Jie atrodo taip pat kaip kiti. Dauguma net nesinešioja su savimi iRašo. Tai – nuvalkiota klišė. Melagiai taip pat niekuo nesiskiria nuo nemeluojančių žmonių. Sukurta daug mitų, kaip atskirti melagį. Galima įdėti jam karštą akmenį į burną. Jei nusidegins – meluoja. Galima stebėti jo nosį – yra mitas apie medinį berniuką, kurio nosis išaugdavo, jei jis meluodavo. Mokslininkai irgi sukūrė daug mitų. Esą melagiai dažniau užsidengia burną, kai meluoja. Ar pasikrapšto nosį ar ausį. Tų laikų mokslininkai – dideli fantastikos mėgėjai.
Melagiai niekuo nesiskiria nuo nemeluojančių žmonių. Technikos prikimštas skrajojantis kubas nieko nevertas be manęs, apklausų vykdytojos. Vienintelis kelias sugauti melagį – priversti jį pameluoti. Mintyse vizualizuoju stovintį žmogų. Jei jis melagis – žengia žingsnį į kairę, jei jis sako tiesą – žengia žingsnį į dešinę. Ką gi, svarbiausia jį priversti žengti žingsnį.

- Pradėkime nuo demografinių duomenų. Jūs vedęs?
- Aš nevedęs. - ekranas virš įtariamojo galvos sužybsi raudonu užrašu „Pastebėta lingvistinė melo forma“. Ir po sekundės „Veido raumenų konfigūracija rado emociją – baimę“. Svarbu iškart nepadaryti išvadų, ko šis vyras bijo. Jis gali bijoti žmonos, gali bijoti, kai jos nėra šalia, o gali bijoti ir manęs, juk klausimas nemalonus. Otelo irgi galvojo, kad Dezdemona kalta, nes ji bijojo. Tačiau Dezdemona bijojo, nes buvo nekalta ir nežinojo, kaip tai įrodyti. Liūdna istorija, Otelo Dezdemoną pasmaugė. 
- Nevedęs, mhm... - aš palinksiu galva.
- Mano žmona mane paliko. Pavogė „Ramybės kostiumą“, androidą, tiksliau, androidę, ir pabėgo.
- Dabar ji vadovauja pogrindiniam Vienos organizmo ligos judėjimui. - nutraukiu jį. Svarbu, kad mėlynakis vyriškis žinotų, kad tai man – ne naujiena. Panašu, kad šis įtariamasis žengė didelį žingsnį atsistodamas į teisybės sakytojų gretas. Bijojo, tačiau pasakė tiesą. Ne kiekvienas norėtų atskleisti tokią tiesą apie savo žmoną.

Prieinu prie jo ir paglostau nugarą. Pajuntu savo delne smarkų spustelėjimą. Žmogaus asmeninė erdvė – penkiolika centimetrų, o rytų šalyse – dar mažesnė. Kiekvienais metais Socialinių interakcijų ministerijos potvarkiais ji vis mažėja. Tačiau įsiveržimas į kito žmogaus asmeninę erdvę – nepaprastai didelė socialinė klaida. Žmogui reikalinga asmeninė erdvė. Asmeniškai man reikalinga didesnė nei penkiolika centimetrų. Esant grubiam įsiveržimui į asmeninę erdvę galima netgi iškelti kaltinimus. Tačiau apklausose – tai nepamainomas įrankis, norint išgauti informaciją. Mat prisiliečiant dvigubai daugiau žmonių sutiks įvykdyti tavo prašymus.

- Jūsų socialinis lygis?
- VK du. - Be abejo, žinojau jo socialinį lygį. Mano kompetencija ir atlygis buvo VK dviejų lygio. Tai reiškė, kad dauguma žmonių, kuriuos sutikdavau, buvo VK dviejų lygio. Na, ir VK vieno arba trijų bei DK dviejų. Daugybė faktų apie žmogų jau buvo žinomi prieš apklausą. Faktai. F**k tai. Dabar svarbiausia – priversti žmogų apie juos sumeluoti.

- Gal galite papasakoti, kaip praleidote vakarą prieš nuvarant mašiną? - Atsiskaitymų ataskaita rodė, jog tą vakarą buvo pirkta daug kanapių, bei buvo įeita į P-portalą. Kitaip sakant, vyriškis prisirūkė kanapių ir visą vakarą smaginosi su virtualiomis mergužėlėmis.
- Rašiau „Galaktikos kronikas“ trys. - Bingo. Mėlynakis pagaliau įkėlė koją į melagių teritoriją. Iš paprasto įtariamojo jis tapo Įtariamuoju. Atrodė, tamsios kubo sienos tapo šviesesnės, o ekrane nušvito fejerverkų pluoštas. Neabejoju, jog davikliai užfiksavo mano džiaugsmą, nors plika akimi jis buvo sunkiai įžvelgiamas. Šie duomenys turbūt tą pačią sekundę buvo ištrinti kaip nereikšmingi. Svarbiausia – Įtariamojo emocijos. O virš jo galvos monitorius keitė užrašus „veido raumenų konfigūracija rado emociją – baimę“, „veido raumenų konfigūracija rado emociją – pyktį“, „Veido raumenų konfigūracija rado emociją – nuostabą“.
- Kaip įdomu, - pasakiau. - Tęskite.
- Rašiau... Na taip... Rašiau... - monitoriuje sušvito užrašas „Ilgesnės pauzės“. - Juk jūs nenorite, kad papasakočiau trečią „Galaktikos kronikų“ dalį? E... Ten superspausdintuvas atveria juodąją skylę ir... e...
Nusišypsojau. Pirmasis mano kortų atidengimas.
- Jums botas Lolita perduoda linkėjimus. O apie spausdintuvą ir juodąją skylę rašėte ne jūs. Aš mėgstu laisvalaikiu skaityti ir žinau, kas tai parašė.
Įtariamasis išbalo. Turbūt ir apsalo, ir sušalo, palinksminu save mintyse. Pergalinga šypsena šiuo metu man buvo be galo reikalinga. Įdomu, ar jam patiko laiminčios moterys. Jis taip man priminė mano šešiolikto gimtadienio žavesio objektą, kad geismas tapo sunkiai valdomas.

Mano triumfo akimirką nutraukė pyptelėjimas giliai ausyje.
- Mes radome dar vieną įkaltį, - sududeno Monkas, mūsų skyriaus detektyvas. Niekada niekas man taip ir nepaaiškino, dėl ko jį vadina vienuoliu. Žvitrios akies ir išlavinto pastabumo detalėms Monkas lipte lipo prie moterų. - Pirminė plauko analizė rodo: rastos melanino dalys rodo nelegalių psichotropinių medžiagų vartojimą, aš manyčiau – alkoholio, o kolageno puošto kilpos, riebalų ir raumenų ląstelės primena vienaragį iš Rozetės ūko slėnio. Bet tik primena. Mes nespėjame klonuoti, sulaukti rezultatų ir išsiaiškinti, kas tai per gyvūnas. Būk gerutė, išsiaiškink pati. Vadybininkė nusuks man galvą, jei išsiaiškins, kad pražiopsojau tokį svarbų įkaltį pradžioje.

- Na, bet grįžkime prie oromobilio. Jis – garantinis? - nekaltai paklausiau. Kolegos iš garantinio skyriaus man jau buvo pranešę, jog užfiksavo savavališką remontinį aktyvumą. „Galaktikos kronikų“ rašytojas buvo prikišęs rankas prie oromobilio taisymo.
- Jis garantinis. - Monitorius virš Įtariamojo galvos sublyksėjo užrašais „Pastebėta lingvistinė melo forma“ ir „Veido raumenų konfigūracija rado emociją – baimę“.
- Jūs juk žinote, pagal Darbo ministerijos direktyvą numeris nulis aštuoni šeši trys šeši penki trys vienas trys du oromobilius taiso bendrovė „Terry Gilliam Brazilija 85”? Ir savavališkas taisymas yra draudžiamas? - šį kartą nelaukdama metu kortas ant stalo.
- Jūs tikrai viską žinote, - atsidūsta Įtariamasis. - Jūsų prietaisai nustato melą.
- Žinoma, čia jums ne koks nors buitinis Kiškiš melo detektorius.

Bepigu buvo nustatinėti tai, ką aš jau žinojau. Bepigu, tačiau labai svarbu. Jei rašytojui vis sakyti, kad jis – prastas rašytojas, jis nustos rašyti. Jei melagiui vis sakyti, kad jis – prastas melagis, jis nustos meluoti. Įsijungiau handbuką. Handbuko rekomendacijos buvo gana miglotos. Atsiskleidimo stadija buvo rekomenduojama po mažiausiai dviejų pamelavimų. Ką reiškė „mažiausiai dviejų“? Koks skirtumas. Kiekviena savo ląstele jaučiau, kad mėlynakis pasiruošęs atsiskleisti.

- Ką gi pakalbėkime apie vakarą, kuomet dingo jūsų oromobilis. Gal papasakosite apie gyvulį ir alkoholį? - mintyse padėkojau Monkui.
- Juk jūs ir taip viską žinote. Kam dar mane kankinti? - Monitorius suraibuliavo užrašą „Veido raumenų konfigūracija rado emociją – pyktį“. - Nesuprantu, kam dar šaipytis, kad aš, rašytojas, nesugalvojau nieko geriau nei žmogus-avis. Juk jūs žinote, kad jis egzistuoja. Niekinu Murakami. Jis nesugalvojo žmogaus-avies su stikline viskio. Žmogus-avis IŠ TIESŲ geria viskį. Na, ir aš tą vakarą kartu su juo išgėriau. Mes pasėdėjome, patylėjome, o vėliau jis paklausė, ar gali pasiskolinti oromobilį. Ir nuo tos dienos savo oromobilio nemačiau.
Bingo.
- Įvykis nedraudiminis, naujo oromobilio nebus. Įtariamasis prisipažino, kad oromobilį apsvaigęs nuo nelegalių psichotropinių medžiagų atidavė savo noru. Oficialiai apklausa baigta. Gal permiegotumėte su manimi?
Delne pajutau smarkų spūstelėjimą. Dar viena sėkminga apklausa, ir kaip tyčia, jau jai pasibaigus – socialinė klaida. Mano socialinių klaidų skaičius turbūt bus visuomet aukštesnis vidurkio.