susan sontag knyga

Skaičiau knygą, kurią man davei, tokią
apystorę, bet viršeliais plonais, gerą knygą.
Ji buvo rankoms šilta, o akims
ji buvo labai maloni, protui vertinga,
o patirčiai nepakeičiama,
ją žinojau daug metų, nors prieš tai nebuvau skaitęs,
bet kitų knygų, kurias jau skaičiau, nepažinčiau,
nes pradėjau nebepažint, nebepažint.
Džiaugiuosi knyga
dar ir dėl to, kad tu ją vartei ir jautei ją.
Kad jautei, kaip jos puslapiai gali greitėti,
veiksmas lėtėti ir nesibaigti galvojimas apie.

Džiaugiuosi knyga,
nes joje tai, kas net nedvelkia prieštaravimais,
o priešingai, yra tikrumas, kuriuo tikėti
nereikia pastangų. Toj knygoj
ėmė skandintis darbai ir pareigos,
džiaugtis kėdė ir stalas, mano skaitymų šutvė,
liūdėti draugai, bet knygos turi pabaigas
ir mes vėl susitiksim išgerti kavos.

Taigi svarbiausia yra tai,
kad mes turim knygas, ir tai, kad mes
žiūrim vienas į kitą šiek tiek ypatingai, kaltos knygos
nekaltos ir knygos geriausios vien kaltos.

Jei knygą rašyčiau,
pradėčiau nuo to, kad tave įsivaizduočiau
lauke, žiūrinčią į horizontą,
kur miestuose yra po keletą gatvių,
o jose
vien knygynai tarp bibliotekų.