Pilis

Paspiriu akmenėlį, kuris atriedėjo arčiausiai manęs iškart po to, kai pilis sugriuvo. Liko pilkai ruda dėmė ten, kur klestėjo mano karalystė. Sukilusios dulkės vis dar šoko primindamos praeities siluetus, laikus, kai jaučiausi tvirta ir užtikrinta....
              Žinojau kur kokį akmenėlį tvirtinti, žinojau, kur bus langas ir kiek aukštos bus durys. Jaučiau kiekvieną koridorių ir slapčias kerteles, kur saugiai nuo pat vaikystės slėpiausi nuo netikėtumų ir kasdienybės, kai juos suprasti būdavo per daug sudėtinga. Nesvarbu ar būdama vaikas ar dabar vyresnė bėgdama ir pirštais liesdama sienas jaučiau lygiai tokį patį šaltį, o akmenų nelygumai keldavo mano klegesį ir juoką, kuris retkarčiais šaižiai daužydavo pilies tylą, kai pernelyg įsismarkuodavau. Šilta ir minkšta skruosto oda prisiliesdavau prie didesnio akmens ir iki valios šypsodavausi, nes akmuo man atsakydavo skleisdamas vėsą ir aš žinodavau, kad jis tik nori pažaboti mano temperamentą. Metų metus sėdėdavau pilyje ir šalia jos, nes niekaip negaėjau atsidžiaugti jos grožiu ir didybe, kad turiu kažką savo sukurto ir tai mane papildydavo tuo, ko fiziškai negalėjau turėti: tyla - po kiekvieno išleisto mano garso, prieblanda - po kiekvieno saulės atspindžio nuo mano baltos suknelės ar odos, vienatve - kai dienom ir naktim nelikdavau viena... Statydamą pilį jaučiau, kad tai tampa tobulu kūrinių ir žinojau, kad turėdama ją būsiu laimingiausia. Slapta tikėjausi, kad kasrytą pilis džiūgaus nebyliom sienom jausdama mano šilumą ir meilę, kad mano karštas tampramentas bus jai reikalingas bei naudingas. Ir visai nesvarbu, kad mano ledinė nosis ar šalti pirštų galai niekada nebesušils joje, tai net savotiškai žavėjo. Tačiau dar labiau žavėjo mintis, kad realybė geba užvaldyti viską, kas duota žmogui ir ką jis gali sukurti...
                Du amžini ir nenugalimi varžovai. Niekaip negaliu sukurti to, ko realybė nepaliestų savo grubiais pirštais ir nesugriautų iki pamatų mano akivaizdoje, parodydama, kad nuo jos nepasislėpsiu... Taip ir lieku stovėti stebėdama relybės pergalės šokį, bandydama susivokti, kodėl nepuolu gelbėti tūkstančio savaičių vargo vertės ramybės oazės. Lieku taip pat stovėti ir dulkėms nusėdus ten, kur nieko nebėra... Veidas lieka sausas, įtampa apleido pečius, jaučiu, kaip telkiasi šiltas kraujas į pirštus ir į nosies galiuką. Į sąmonę smelkiasi mintis, kad manęs laukia baltas lapas, ties kuriuo sutelksiu naują viziją, bet kolkas mėginsiu atsimerkti ir žvilgtelti relybei į veidą... Man tiesiog smalsu pamatyti kokios spalvos realybės akys.