Plebėjai ir patricijai

Plebėjai ir patricijai,
neilgai užtruks
sulygins mus anas pasaulis

Gimiau kadaise paklydęs, kur sienos neapgina nuo vėjo
Ten žmonės aprauda artimą iškasoje, kaip mes antai
įpratę širdgėlą slėpti, maišyt su žemėmis drauge.
Ten stebi kaip eglė tau žingsniuojant tartum sukas šoka,
lyg vakaro karalienė, kai mes per puotą
alkūnramsčiais sukibę akimis ją renkam, šnekomis pagerbiam,
širdimi palydim.

Ten žmonės sako matę daugel sykių plaukiant orlaivį dangumi,
lyg persisotinęs vanags debesy jis supas, ratus suka,
sako stebi iš dangaus paklydėlį kaip tempia skardą geležį priduoti,
centuką pakelia nuo žemės, kaip nuo butelio nuglosto vyrai etiketes,
o neglostytos žmonos soduos kanda rausvą obels meilę,
ašara nučiuožia protaka raukšlelės,
kaip broliai paaugliai peiliais ant kamienų skelbia vietos laikraštį
puošia rėžiais kiemo eglę, meškerioja sau auksinę žuvį lovoj, rūko 
ir kaip seserys sijonais žaidžia lyg portjeromis
langines atlapoja žiūri krizena,
seneliai sėda prie stalo pietauti
virtuvė kvepia sena prieplauka
oras - irklais
senatvė - bangom.