Pagirių nereikėjo

- Vėl miegi?
- Ne. Šiaip. Tinginys toks..
- Tuomet paklausyk.
- Girdžiu. Dėdė nepatenkintas ir skundžiasi dėdienei, kad pagirių nereikia. Sveikas kaip ridikas. Net galvos neskauda.  O galėtų paskaudėti, kai degtinė neišgerta. Vaistas pagirioms po nosimi, o jo nereikia. Bėda.
- Išgers? – po sekundėlės pasiteiravo Mindaugas.
- Vienas tikrai, kad - ne. Ieškos kompanijos. O jau tuomet –taip, išgers. Dėdei net pagiriojantis reikia kompanijos.
- O vis dėlto bjauru, kai girdi, kas vyksta anapus sienos, - pasakė Mindaugas, - Nors ausis atsipjauk. Gerai, kad čia pat yra skiedrynas.
- Skiedrynas? - nesupratau.
Rytas dar nebuvo vėlus. Su  Mindaugu jau buvome atsikėlę, nusiprausę, pasitvarkę patalpoje ir patys pasigrąžinę, bet tuo ir pasibaigė nedidelis rytinis šurmulys - neatrodė, kad būtume ieškoję užsiėmimo. Tačiau kiekvienas savyje patyliukais dirbome rūpimus  ir  nelengvus darbelius, kurie man atrodė neįveikiami. Tačiau vėliau supratau, kad šis tas buvo padaryta ir, žinoma, reikšmingiausias buvo Mindaugo įsispoksojimas į skiedryną su ten sumąstyta jo busima veikla. O mano galvoje pūtė skersvėjai, arba- tarkim- ji buvo užimta bent kuo, tačiau ne tuo, kas  reikalingiausia. Tačiau nepaisant to, joje išsikristalizavo, guldami vienas prie kito darbai, kuriuose reikėjo daryti.
Balių Dzūkijoje visuomet daug ir šilinių biednumas negalėjo jų atskirti nuo likusios  Dzūkijos. Galbūt net priešingai - skurdesnis gyvenimas padėjo šiliniams  telktis  į kompanijas ir todėl baliai čia nebūdavo netgi šventėmis. Neblogai jaučiau, kad įvykių sparta aplenkia mane ir nesuspėju atsišaukti į man iškilusius klausimus.  Bet saviraiškos aplinkybės buvo stipresnės - jos tempė mane paskui save, pažerdamos naujų įspūdžių. Dėdės Jono bėdavonė dėl geros sveikatos man irgi  buvo neįveikiama kliūtis  susikaupti ir pagal savo išgales suprasti, kas vyksta aplink Mindaugą. „Du kartus po du yra keturi, tris kartus po tris - devyni“, bandžiau atsitverti daugybos lentele nuo dėdės Jono žodžių, sklindančius per sieną iš šiaurinės namo pusės, bet geriausiai padėjo užklydęs galvon eilėraštis.

Žinau, ateis diena ir žmonės glostys
Tą mūs gyvenimą - kam alkaną, kam sotų-
Ir, pasimeldę, neužmirš dėkoti
Ir  mums, kad čia, iš ūkanų miglotų
Išnirę, valgėm duoną su Dievu.
Ir kad supratome, jog duonos padėjimas
Tai lyg pasaulio sutvėrimas -
Didžiausias darbas iš darbų.
Kuomet net Dievui pailsėti reikalinga
Ir atsiranda septintoji,
Taigi -  poilsio diena..         

Eilėraštis mano galvai nelabai suprantamas, tačiau panūdo pasiaiškinti apie ką jame kalbama ir tokios pastangos darė meškos paslaugą, norint geriau išgirsti naujai išgirstus dalykus. Čia pirmiausia kalbu apie skiedryną, kuriuo Mindaugas apsidžiaugė, kad jis yra. Jo žodžiai iš galvos kaip mat išsipustė, o tą kartą Mindaugas apie skiedryną daugiau neužsiminė.
- Sakai, dėdė ieškos kompanijos? - padėkim jam, - pasakė, bet pajutęs, kad pasiūlymas manęs nesužavėjo, laimingu žingsniu peržengė pirkios slenkstį. „Tai bent karalius! “, -  pasidyvijau savyje nujausdamas, kad po minutėlės dėdė Jonas jau pasisveikins su, pasak jo, Mindaugėliu.
Ir buvo kaip pamanyta, bet siurprizą, pasirodo, vėlgi iškrėtė  „RESPUBLIKA“. Paėmęs ją nuo palangės  ir atsiminęs, kaip vakar smagiai dėdė pasijuokė iš p. Algirdo  Monkevičiaus šaržo, dabar sumanė sužinoti ir perskaityti, ką tiek daug ponas ministras prišnekėjo prasidedančių  mokslo metų proga. Gal jam buvo nepatogu, kad neperskaitė vakar, nes  dėdė su dėdiene išgirdo lyg ir priekaištaujant:
  - Jau antra diena, kai mokiniai mokyklose, o mes... Net pasidžiaugti pamiršom. Bet kitaip jau nebus. Kai mokslo metai prasideda ne rugsėjo pirmąją, tai ir atmintis vėluoja, pasakė ir nutilo. Bet po valandėlės suskubo stebėtis: ak tu!  mat kaip! Tik paklausykite! Ponas  ministras žada  atimti iš sąvartynų vaikus  ir sugrąžinti juos mokykloms. Tai bent  užsimota! Kai jų Lietuvoje apie aštuoni šimtai, tai jo užmanyme – jėga.
- Sakom: šiukšlynai! šiukšlynai! O kaip girdėti, ir jie žmonėms padeda gyventi, - priminė dėdienė.
- Tikra teisybė, ponia, - pripažino Mindaugas, -  Taip ir laikraštyje: „dalis žmonių nuskursta, atsiduria sąvartynuose. O čigonų tautybės žmonės mano, kad  mokslas apskritai nereikalingas. Taip susidaro tas vienas procentas mokyklas nelankančių vaikų“.
- Ar tai daug? - panoro žinoti dėdė.
- Daug. O kai jie sąvartynuose, tai labai  daug.
Bet netrukus prie jų teko prisidėti ir man. Sienon stipriai beldė ir dar garsiau šaukė dėdė Jonas: - Ateeeik, Pranuci. Su Mindaugėliu radome lobį...
- Smagu, - pasakiau, dar neužvėręs paskui save durų.
- Labai. Kai tokia  krūva laukia pinigų, kitaip būti negali. Labai smagu, Pranuci! - pasakė dėdė.
- Iš  kur jie? Ir kodėl- krūva?
- Yra galimybė gauti truputį pinigėlių, - ramiai pasakė Mindaugas.
- Ne truputį, Mindaugėli, o visą banką., - bandė patikslinti dėdė.
- Apie  kokius  pinigus, kokį  banką  kalbate?
- Ir šiliniuose tikriausiai pasako, kad sotus alkano neužjaučia.  Kai moki skaityti, moki rašyti, tai ar labai svarbu, kad čia pat yra žmonės, kurie nemoka. Argi svarbu, kad  jiems irgi  norisi išmokti, - priekaištavo  Mindaugas, paduodamas  man „Respubliką“: - Kai  paskaitysi, suprasi apie  kokius  pinigus  kalbame.
Prireikė laiko, kol sužinojau, kas atsitiko.
Susidomėję ministro Algirdo Monkevičiaus interviu, ši graži trijulė - dėdienė, dėdė ir Mindaugas - netikėtai sužinojo, kad jei  į kaimo mokyklą  ateina du vaikai, tai paskui juos  iš valstybės kišenės ateina  ir 7- 8 tūkstančiai litų.
- Betgi tai labai daug, - stvėrėsi už galvų dėdė ir dėdienė: - O -jo-joj, kokie gražūs pinigėliai! Galima būtų nupirkti visą stodą (bandą) karvių. Bet kad ir neperkant. Kai tiek  pinigų, tai jau bankas.
- Gaila, kad neturime savo mokinukų, - atsiliepdamas ne va paaimanavo Mindaugas.
- Mokinukų neturime, bet kvailių yra. Ir aš. Ir  mano Marulė beraščiai, Mindaugėli. Obliai, - linksmai komentavo dėdė Jonas, bet Mindaugui, regis, toks atviraširdis prisipažinimas buvo netikėtas.
-Iš tikrųjų? - paklausė. Bet tuomet, šeimininke, galėtumei tokį banką kartu su ponia Marija  parsinešti namo.
- Namo? Tuos tūkstančius litų? Tu, Mindaugėli, juokauji.
- Nebent kartu su ministru, - atsiliepė Mindaugas. - Jeigu jis melagis, tuomet, atleiskite. Bet štai... Čia žodis žodin  pono Monkevičiaus taip pasakyta. Įsidėmėkite.
Dėdienė  prisikišo arčiau laikraščio, o Mindaugas perskaitė:
[/i]“ Mokinio krepšelio vidurkis šiuo metu 1538 litai. Tačiau kaime šį suma yra tris - keturis kartus didesnė. “
- Nors kartą ir kaimas neužmirštas, - pasidžiaugė Marė.
- Tereikia į  mokyklą išeiti dviem ir prašau - susidaro iki 12 tūkstančių litų sumelė, - suskaičiavo Mindaugas, - Anot Jūsų, susidaro bankas. Praleisk pro pirštus, nepasiimdamas tokių pinigų, ir tu - nusikaltėlis. Kad ir ne už grotų, bet vis tiek.
-Vadinasi, o - čia - čia, o – pa - pa į mokyklėlę. Ir taip  kiekvieną dieną po penketą kilometrų į Kabelius ir atgal. Kartu su Marula. Cha-cha-ha! - linksmai kvatojosi dėdė. - Ne tie metukai, Mindaugėli, oi ne tie, kad abu o – čia - čia, o - pa - pa...
- Bet  mokslų ant kuprų, šeimininkai, nešioti nereikia. O pinigėlius už  mokymąsi  moka, - nemenkiau linksmas buvo  Mindaugas.
- Bet ministras, Mindaugėli, kalba apie mokyklas lankančius vaikus. Šoka tik su jaunimėliu. O tokie diedai, kaip mudu su seniu, jam ne motais, - vėl įsiterpė dėdienė Marė.
- Ministras kalba apie žmogų - ar jis vaikas, ar mūsų metuose, jis nuo pirmos iki paskutinės gyvenimo dienos tėra žmogus, - nenusileido Mindaugas. O atsiminęs ir mane beesantį šioje ryto kompanijoje, netrukus pasiteiravo, ar kartais man netekę teikti korepetitoriaus paslaugų.
- Viešpatie!..  Ne. Niekuomet.  Kai esi vežėjas, ar juo buvai, tai neįmanoma, - pasakiau  nustebintas netikėtu klausimu. Juo labiau, kad klausė ne Mindaugėlis, kurį svečio asmenyje žinojo sodybos šeimininkai, o klausė karalius, kuris apgaubtas vaidinimais  ir paslaptimi, jiems nebuvo žinomas. Tačiau man jau buvo leista sužinoti, kas jis yra ir nuo to laiko mintyse  ji vadinau karaliumi, sergėdamasis tik, kad nuo liežuvio galo teisybė nenuslystų į viešumą. Geriau atsitokėjęs vėl:
- Bet  kodėl toks klausimas - ar netekę man teikti korepetitoriaus paslaugų?
- Kai viskas tik prasideda, net ir naujieji mokslo metai, tai bet kokie klausimai neturėtų gluminti. Net ir Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas skundžiasi, kad pirmokėlių mūsų valstybėje nuolat mažėja - persiėmęs  suprantančio jį nuotaiką, pasakė Mindaugas.
- Mano bobulė Marcelė irgi buvo beraštė, - nežinia kodėl pasakiau. Ir pridėjau: - Diedulis Simas taip pat. - Galbūt tikėjausi, kad Mindaugas apie  jų gyvenimą TEN prasitars bent užuomina.
- Tai kas, vyručiai, mums brangiau - ar numirėliai, ar lobis, - netikėtai ir ryžtingai per samprotavimus  ir kalbas trinktelėjo dėdė. Ir lyg norėdamas užbaigti bergždžią pašnekesį: - Ką čia bešnekėtum, numirėliai nepasikels, o lobiai ubagams į kišenes nelenda. – Ir jau paduodamas  man  stikliuką: - Išgerk. Mes su Mindaugėliu jau  praskalavome burnukes.
- Išgerk, Pranuci. Diena tokia, kad gal net reikia, - pritarė dėdei Mindaugas ir tuoj pasergėjo man suprantama kalba: - Tačiau to, kas vėl knieti klausti, net ir išgėręs neklausk. Neprisimenu, kad kada nors ir  kur nors  būčiau sutikęs tavo senelį Simą ir senelę Marcelę. Bet manau, kad  žemės žmogui nuojautos neprasilenkia su teisybe. O ši diena  būtent Rupūžės, kad ją kur! Ir jau akivaizdu, kad pasidavėme  pasigyrimų pagundai.
Nei vienas nesupratome, kad Mindaugas kalba apie Mėnulio kalendorių- pagal ji gyvenome 2002 metų rugpjūčio 26 dieną, kurios simbolis Rupūžė (arba Pelkė). Ir apie  jos pasekmes žmogaus veikloje Nijolė Valaitytė- Volmer štai kaip:
„ Tai iliuzorinės, klaidingos išminties diena. Gali būti nepastebėti ryškūs nuklydimai. Didžiulė pagunda pasiduoti puikybei, pagyroms, tuščiam žinių demonstravimui. Šios dienos išmintis neduoda nieko gero. Geriau pamąstyti, kas jūsų gyvenime  nereikalinga. Peržvelkite savo įpročius, santykius, reikalus, planus.  Neskubėkite imtis naujų darbų - mažai bus prasmės. Tai gana tuščia diena“.
  Dar nežinojau, kad Mindaugo galvoje be didesnių pastangų užsilieka ilgi tekstai. Ir tai  turbūt nedidelė naujiena žmonių visuomenėje, kadangi daug kas turime pažįstamų, kuriems sąžiningai pavydime atminties sugebėjimų. Kai to atvirai pavydėdavau, pavyzdžiui, artimam man žmogui Vytautui  Mačioniui, jis man reikšdavo užuojautą ir, patapšnodamas per petį, vis pasakydavo, esą, dėl to nesielvartauk, Pranuci. Dievas  kiekvienam žmogui duoda tik tai, kas jam reikalinga. Mindaugas irgi labai panašiai - žmogus turi tiek, kiek reikia, kad sugebėtų atlikti jam skirtą  gyvenime misiją. O vėliau prisipažino - taip, tas tiesa, sugebąs įsiminti maždaug  kaip popierius - parašai ir išlieka, kol nesudūli popierius ar neišblunka užrašytas tekstas. Ir va šitokiame jo gebėjime  ATSIMINTI  buvo sutalpintas ir Nijolės Valaitytės – Volmer parengtas 2002 metų  DIDYSIS ASTRALOGINIJOS MĖNULIO KALENDORIUS . Tiesa, sakė, kad ne visas, bet... lyg skaitė iš jo, pritardamas, kad tų metų 26 mėnulio diena ne kokia - nereikėtų imtis naujų darbų, o protingiau  pasilikti prie neužbaigtų. Sužiuręs žmonos pusėn, prie tokių darbu paragino ir dėdė Jonas:
- Marula, ar girdėjai? Balius dar nebaigtas.
Pasiėmiau „RESPUBLIKĄ“ ir nepaklusęs raginimams prisėsti prie stalo, išėjau į lauką. Pagirių nereikėjo ir man. Buvo įdomu žvilgterėti ten, kur Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, sveikindamas gerbiamus mokytojus ir mieluosius mokinius su prasidedančiais naujausiais mokslo metais, linkėjo:
„ Tegu Mokytojas būna dosnus, tegu mokinys būna godus. Tebūnie... daug gėlių visų jūsų rankose, o  jūsų širdyse - didelis žinių troškimas“
Aš, regis, irgi ėjau į  mokyklą. Seniai.  Dar pirmaisiais pokario metais.
Niekas jau man nepasakys, ar iš mokyklos dažniau sugrįždavau į tėvų, ar į šiuos, savo senelių iš motinos pusės namus. Į juos ateiti būdavo sunkiau, bet nepaisant to, ateidavau dažniau. Reikėdavo pereiti ne tik nemažą Večkio miškelį, bet ir perkrypuoti per Raulų Bradelį lieptu, suręstu iš sudvigubintų rąstų. Toliau gi, pakilęs žvyruota įkalne iki Jono Konstantinavičiaus (Mackelio) sodybos, jau iš po vaiko kepurės pamatydavau netoli Skersbalės  įsikūrusius senelių namus.
„ Ak, kaip sunykę, a? Ar kas galėjo tikėti, kad tokia nykimo lemtis užgrius kitados jėga ir  jaunatviškumu, veržlumu spinduliuojančius Grigų sodybos namus?
Širdyje salo. Galvoje svaigo, suposi, bet buvo gera, lyg  tiesiausiu vaikystės keliu iš  mokyklos atėjus senelių namuose, kur  bobulė Marcelė visados sušildydavo savo laukimu - dažniausia  grikių blynais  ir karštomis  bulvėmis su sviestu. O dziedulis?  Mirė jis nesulaukęs mano  mokslų - 1941 metų vasario 3d., pragyvenęs  66 metus.
Nežinau, kiek  man paliko šiame  gyvenime  metų- gal net  ne metų, o tik dienų ar  valandų, tačiau sakau, jog nepigiai mokėčiau, jeigu nors vieną  kartą, nors sapne  galėčiau pamatyti ir atsiminti Simą (Šimą) Grigą. Dar kai kurie  sodybos kiemo pastatai  ji atsimena, o aš jau- ne, nors kartu su juo gyvenau žmonių pasaulyje apie dvejus metus.
Geriau atsimenu močiutę- čia visiškos tamsos nėra, bet didesnės šviesos ir čia pasigendu. Marcelė Grigienė, Jurgio Volungevičiaus duktė  mirė 1952 metų gegužės 22d. Ką gi, laikas eina, eina, eina ir  jau po Lietuvą pasklido  2002 metų  rugsėjo mokiniai. Vieną jų, geltonkasę su gėlių vainiku ant galvos, pašokdino net  švietimo ir  mokslo  ministras Algirdas  Monkevičius. Gražu pavasarį, ypatingai, sakyčiau, gegužės mėnesį, bet  gražu ir  rugsėjį, kai taip pavasariškai gėlėmis  pasipuošia  pirmoji  mokslo metų diena.
- Bet gal stop? Gal užteks vaikystės atsiminimų, - pabandžiau  tramdyti save, bet jaučiau, kad  jie kažkodėl tą dieną neišvengiami. Ir nors visi žino, kad praeitimi sotus nebūsi, bet  niekas nežino, kaip galima - ir ar  galima? - gyventi žmogui be jos?