Vienuma

Sustingo šalnoj mano pirštai,
Į saulę vėl žvilgsnį tiesiu,
Šerkšnotam saulėtekiui mojau,
Ir tyloj širdies dūžius girdžiu.

Atėjau nykiai vėliai pas žmones
Ir deja jų pakest negaliu
Man mana vienuma daug mielesnė,
Negu dešimt veidmainių širdžių.

Jau geriau aš žiūrėsiu į saulę
Tegu degina ji man akis.
Jau geriau nematysiu pasaulio,
Negu nykes veidmainių širdis.

Ir staiga vėl sustingo man pirštai.
Saulė glosto rainelę karštai...
Ir visi ima tyliai išnykti
O man gera vėl likti vienai.