Net ne pasimetus

Iššvaistymas. Imu žodžius. Tarkime, aš: myliu, myliu, myliu, arba: atsiprašau, atsiprašau, atsiprašau; o, dar po tiek prasmė nepametama, ji pametama, kai žodį pakartoji sau tiek, jog vėliau pats nebe supranti jo reikšmės, o ir skamba jis kažkaip juokingai.
Susireikšminimas. Imu save. Mažų mažiausiai jaučiuosi kažkam svarbi, bet vis tiek, esu susireikšminusi. na, tarkime, myliu myliu myliu save; ne, svarbiausia ne tai, jog aš kažkur ties savo padais jaučiu žiaurią nepagarbą pati sau, svarbiausia, jog taip mano kitas. Kiti. Vienų iš jų nekenčiu seniausiai, kitus buvau pradėjus, brangint? ne, tausot. Bet vis tiek,
gyvuliai tie žmonės, gyvuliai. Aš vienas iš jų.