Mėlyna

Kaklas jos baltas. Grynas pieno baltumas.
Krūtinė ir šlaunys - mėlyno šilko jūroj paskendę,
Nežymiai, lyg žuvis iš gelmės
Karts nuo karto ties paviršium išnyra

Vyriškuose delnuose praslydę..


Jo rankos, delnai
Stichijų užgrūdinti
Dabar švelniai sirpstančią pilnatį glostė
Galva apsvaigusi lyg nuo liepų medaus -
Žemyn prie krūtinės sviro
Taip kaip laivas priplaukdamas uostą..


O jo akys taip šildė tą moterį, -
Glamonėjo ją, ir mylėjo
Kad jai rodės lyg į minkštą vilną ją kas mažą įsupo
Jai nieko pasauly daugiau nereikėjo -
Vėjuotuose jo plaukuose pieno baltumo pirštai nutūpę.


          Tarsi krantinėje -
Abu savo būsimą Laimę sūpuoja.