Akmenuotas kelias, dulkės, šalia pralekianti mašina. Saulė, šypsena, pakeltos maikutės ir ryžtingi žingsniai pirmyn. Taip, tai buvome mes. Tie, kurie nebijo žaibų, nesirūpina neplautais indais, piktais žvilgsniais. Tai buvo vaikai tikėję priesaika likt draugais amžinai, tikėję geriausio draugo žodžio ypatinga reikšme gyvenime, sakę, kad niekam nepavyks išskirti jų.
Mes žengėm tiesiai į savo paslapčių sodą, kuris egzistavo vos trys kilometrai nuo mūsų namų. Tai vieta tarp pušų, prie tvenkinio, kitapus prabangių vilų. Tai slaptas mūsų rojus, kuriame tik mudu darėme, tai ko niekas nesugeba daryti - mes flirtavome su gyvenimu. Šokinėjome į vandenį nuo kelmo su rūbais ir be jų, kūrėme laužą, juokėmės, gulėjome ant žolės ir, žvelgdami į žvaigždes pasakojome savo svajas. Laimingų dienų buvo tiek, kiek danguj žybsinčių žvaigždžių.