Išsibarstę žodžiai

Išsibarstę žodžiai,
negaliu surinkt,
surašyt į eiles,
surikiuot,
kad skambėtų daina.
Gal diena per trumpa,
gal naktis per ilga,
negirdžiu jų melodijos,
tarsi būčiau kurčia...
Vis dėlioju žodžius,
užrašau eilutes,
bet skambėjimo jų
negirdžiu…
Kur tų žodžių dvasia?
Išgirstu iš vaikystės
Pauliaus Širvio žodžius
apie topolį, sopulį
ir pakeleivę,
ėjo mėnesiai, o ji su dėmesiu
išklausė dainą…
Ir jau dėliojas žodžiai,
nes juos girdi,
nes juos matai,
skaitai su dėmesiu.
Ir aš esu dėkinga,
kad žodžiai reikalingi
ir išsibarstę,
netvirti, pasvirę,
bet iš širdies
suplaukę į eiles…
Esu dėkinga
topolių ošimui šalia kelio,
berželiui vienišam
už baltą liūdesį,
už meilę tą vienintelę,
kur nepraėjo,
o pažvelgė į jus
su ilgesiu…