Sapnų vedlys. Šventieji paukščiai I

Žingsniuoju nešvariu šaligatviu. Trečiasis lygis. Na ir bjauri vietelė. Tas kuris statė čia ligoninę turbūt aklas. Peršoku balą, pasuku už kampo. Dar viena gatvė. Dar daugiau betoninių blokinių namų, konteinerių, balų. Žemųjų kąstų lygis. Ir kokiam asilui šovė galvon skirstyti miestą į turtinius lygius? Apmąstymus nutraukia manęs vos nepartrenkęs dviratininkas. Kai baigėsi nafta tai bene pagrindinė vietinio transporto priemonė. Jos alternatyva nebent lygiu traukiniai, bet jie tokie lėti, kad gatvėmis man daug greičiau. Prieinu ligoninę. Geresnės išvaizdos nei tikėjaus, bent jau neprimena griuvėsių. Įeinu, noriu pasisveikinti su budinčia sesele, bet ji tokia atsidavusi pasiansui, kad pro ją galėtų praeiti dramblys ir ji nepakeltų galvos. Lipu į ketvirtąjį aukštą. Palatos numeris 412. Gera dirbti su puikia info. Atidarau duris. Į mane žiūri ketverios poros akių. Motina, tėvas, senelis ir seselė. Pirmoji atsipeikėja motina:
-Tu Vedlys, - ji užsičiaupia man parodžius, kad noriu tylos.
Vien šitoj ligoninėj sergančių mirtinuoju miegu koks tūkstantis, o traukiu po porą per savaitę. Jei kas išgirs, kad čia dirbu, nepadės nei šios palatos, nei požeminės saugyklos durys. Seselė mane pažįsta. Esu ištraukęs jos brolį, tad ji mandagiai „nėra manęs mačiusi“. Ateinu per jos pamainas, kad išvengčiau triukšmo. Tiesa, ta kortų maniakė apačioje nauja, tad reiks kažką sugalvoti. Bet tai vėliau. Dabar svarbiausia žadinimas.
Prieinu prie lovos. Joje guli dešimtmetė mergaitė. Užmigo prieš tris savaites. Atsisuku į seselę, ji paduoda man kortelę. Stebiu, kokias traumas mergaitė gavo sapne. Tai svarbu, noriu žinoti kaip stipriai sužeistą asmenį teks ištempt. Nubrozdinimai ant blauzdų ir šono. Mėlynė. Rimtų traumų nėra. Šeima nerimsta, bet nieko neklausia. Jaučiu jų viltį ir baimę. Aš asmuo galintis ištraukti jų mylimą vaiką, arba išeiti pro duris. Jie dreba, stebi kiekvieną judesį. Seselė irgi laukia. Ji stebės žadinimą, taip pat neleis, kad kas nutrauktų kelionę. Plius atlaikys giminaičių klausimus, jaudulį ir nerimą. Vargšė. Atsisuku į ją, linkteliu. Ji užtraukia naktines užuolaidas, atsargiai pastumia mergaitę į šoną. Teks naudotis viena lova. Nepatogu, bet iškenčiama. Nusiimu striukę.. Išimu iš kišenių daiktus, juos paima seselė. Supratę, kad padėsiu giminaičiai lengviau atsikvepia.
-Gal galim kuo padėti? – klausia motina.
Nužvelgiu juos. Motina užsidariusi savyje, jau senai išverkusi ašaras, gal jaučianti kaltę. Tėvas skystas, neryžtingas. Akivaizdžiai ne šeimos ramstis. Į mergaitę žvelgia taip, lyg būtų porą metų nesimatę. Nėra artimas su dukra. O štai senelis.... Ji augo jo akyse. Jei kas ją žino tai jis. Ji jo mergaitė.
- Vienas iš jūsų užremkit duris, atsisėskit prie jų ar panašiai. Jų nieku gyvu negalima atidaryt. Bet koks trukdis gali nutraukt kelionę. – po mano žodžių  seka pauzė. Neiškentusi moteris stumteli vyrą. Jis nuolankiai atsisėda prie durų. – Gerai, tesiu. – Man reikia informacijos apie ją. Pomėgius, baimes, svajones. Kokių žodžių ar frazių, kurie jai reikštų saugumą ir būtų žinutė nuo jūsų.
- Na ji lanko... lankė šokius. Dar žiūri animaciją... – vardina motina.
- Kalbi nesąmones, Livija, - nutraukia ją senelis. – Ji dievina paukščius. Visokius, bet ypač miško. Jai patinka vartyt paveikslų reprodukcijas, ypač gamtos vaizdus. Bijo jūros, garsų tamsoje. Mėgsta daug kalbėti, labai laki fantazija. Gali ištisas valandas kurt vieną sodą. Daug piešia. Nemėgsta muzikos. Mėgsta būt vadinama Saulute. Pasakykit, kad jos laukia Merlinas, ji žinos, kad tai aš.
Kaip ir maniau ji senelio mergaitė. Motina turbūt amžinai darbe, tėvas išvis kitame pasaulyje. Užsisegu laikrodį, nustatau pusvalandžiui. Tas daiktas ištrauks mane iš sapno, jei neišvesiu mergaitės anksčiau. Be jo kelionė pražūtinga. Atsigulu šalia mergaitės. Motina susiraukia, bet nieko nesako. Tėvas žvelgia beveik kiaurai, senelis stebi mergaitę su begaline meile. Seselė suleidžia migdomuosius. Apkabinu mergaitę, suimu jos ranką, užmerkiu akis...



Kažkas šaltas ir šlapias liečia mano veidą. Atmerkiu akis. Guliu miške, lyja. Džiaugiuos, kad nutūpiau ant samanų, o ne į kokią eglę. Atsistoju, apsidairau. Miškas didelis, tankus. Natūralus, ne sodintas, vadinasi turim laiko pokyti. Keliausiu senoviniu mišku. Pastebiu beržus, uosius, kiek toliau liepas. Yra ir nenusakomų medžių, rodančių jog čia tikrai sapnas. Apsivalęs lapus ir spyglius pažvelgiu į laikrodį. Jis rodo realų laiką už sapno ribų, kurioje pusėje asmuo ir kurioje išvedimo vartais. Bet nerodo nei atstumų, nei jokių kitų dalykų, kuriuos galiu sutikti. Dar yra prieš laikinio išmetimo mygtukas ir skalė rodanti mano realaus kūno duomenis. Ji padeda nepersitempti pertvarkant sapnus. Mano galimybės keisti ir kurti daiktus gan ribotos, tad visad stengiuos to išvengti. Bet kartais tiesiog neišeina.
Pažvelgiu į dangų. Pilkas. Gali būti viskas nuo ankstaus ryto iki vakaro. Arba niekas, priklausomai nuo ligonio fantazijos. Mirtinasis miegas sukuria pasaulį iš miegančiojo fantazijos, troškimų, baimių. Tad niekada nežinau kas nutiks, ar į kokį pasaulį pateksiu. Dažnai to nežino ir patys ligoniai. Jie „atsibunda“ sapne ir jų smegenys aplinką traktuoja kaip realybę. Todėl jie nesuvokia, kad sapnuoja ir būtina nubusti. Tam čia esu aš.
Einu mišku link mergaitės. Tenka grumtis su krūmais, nuvirtusiais medžiais. Eiti sunku, man šalta. Būtu pravertusi striukė, bet miegoti su ja tiesiog neįmanoma. Jau ir taip su kerzais į lovą atsiguliau. Lietus apstoja, vėl ima lyti. Tenka sustoti pailsėti. Vietiniu laiku einu jau keletą valandų, o realiai dar neprabėgo minutė. Pailsėjęs tesiu kelionę. Kažin ar ji pati bus pasikeitusi. Juk per tas tris savaites čia ėjo metai. Jai jau turbūt virš dvidešimt, nors gal ji nežino kaip ir kiek reikia augti, tad gali likti tokia pati. Dar vienas nežinomasis.
Pasijuntu alkanas. Gal pakeliui pavyks rasti ką valgoma, juk aplink galybė paukščių. Truputi paėjęs pamatau lizdą medyje. Kur lizdas, ten kiaušiniai. Imu lipti į medį. Pasiekiu lizdą. Jame trys kiaušiniai, spėju, kad varnėnų. Ka gi badu nemirsiu.
Staiga pakaušyje pajuntu deginantį skausmą ir aptemsta akyse.
Atsibundu nuo galvos skausmo. Jausmas kaip per pagirias. Pamėginu pajudėti ir pajuntu mane laikančias virves. Rankos surištos už nugaros, kojos supančiotos. Atsimerkiu. Prieblanda, kairėje pusėje laužas. Prie jo sėdi mergina. Laikrodis tyliai pypsi rodydamas, jog radau mergaitę. Nors kažin ar taip galima pavadinti tą Lara Kroft, kuri mane surišo. Pastebėjusi judėjimą ji paima lazdą, prieina prie manęs. Žiūri į mane su įniršiu. Tokiu įniršiu, kokį turi tik vaikai. Naiviu ir begaliniu. Vadinasi šios moters kūne gyvena dešimtmetė.
- Aiškinkis! – nutraukia ji tavo mintis. Kas tu toks?
- Alkanas vyrukas plyštančia galva – murmu atremdamas jos žvilgsnį.
- Kas tu toks, kad drįsai liesti šventus kiaušinius? – ji įremia lazdą man į krutinę.
- Šventus? Nežinojau, kad tas lizdas šventas...
- Visi jie šventi. Visi paukščiai šventi!
- Tai ką tu valgai?
Iškart pasigailiu šio sakinio. Ji lazda tranko mano krutinę, pečius. Apsiverčiu ir smūgiai liejasi ant nugaros.
- Kvaily, kvaily, kvaily! Niekas nevalgo paukščių. Girdi? Niekas! – rėkia ji nustojusi mane talžyti.
- O kas dar be tavęs čia yra? – sunkiai atsiverčiu. - Juk tu čia viena, - spėju melsdamasis, kad būčiau teisus.
Ji sutrinka. Susimasto.
-Nesvarbu. Vistiek paukščiai šventi.
- Gerai jau gerai. Nevalgysiu tų tavo paukščių. Graušiu šaknis. Tik atrišk mane.
- Ne, - pareiškia ji su vaikišku užsispyrimu. – Tu svetimas. Keistas. Per daug apie mane žinai.
- Kasija, atrišk mane. Juk nepaliksi manęs miške. – šaukiu jai nueinant.
Ji sustoja, žiūri taip lyg būčiau pasakęs stebuklą. Ištariau jos vardą ir tai buvo klaida. Ji nužvelgia mane lyg puveną. Nusisuka, pagreitina žingsnį.
- Saulute – griebiuosi šiaudo. - Nenueik!
Ji pribėga prie manęs, suima už džemperio apykaklės ima purtyti.
- Kur ištraukei tą žodį? Kas tau jį sakė? – ji nesiliauna manęs purčiusi.
- Merlinas pasakė. Jis mane atsiuntė.
Mano žodžiai priverčia ją sustoti, jos akys sudrėksta, akimirką matau meilę, ilgesį, bet juos nustumia pyktis.
- Melagis! – Merlinas miręs. Jo nėra
- Klysti. Kalbėjau su juo, prieš įeidamas į mišką. Ji s gyvas, sveikas. Tavo tėvai irgi.
- Aš neturiu tėvų. Niekad neturėjau.
- Pati žinai, kad tai netiesa. Jie yra, tik amžinai užimti. Nekreipė į tave dėmesio. Todėl augai su Merlinu. Pameni?
Ji atsistoja, mąsto. Stebiu vidinę kovą. Po kelių sekundžių ima kūkčioti, suklumpa. Girdžiu jos verksmą. Palaukiu, kol nurims. Ji be žodžių atriša mane. Atsistoju, žiūriu į mergaitę. Ji atgavusi tikrąjį pavidalą, žiūri į mane.
-Tada kur esu aš? Kas čia per vieta?
- Tai tavo sapnas. Tu jį netyčia sukūrei. Užmigai ir negali atsibusti.
- Tave aš irgi sukūriau?
- Ne, aš atėjau iš realybės. Aš tave išvesiu iš sapno. Pas senelį ir tėvus.
- Kaip? Šitas miškas be galo didelis.
- Aš žinau, kur durys. Išvesiu tave.
Ji ryžtingai sulinkčioja. Paskui sutrinka.
- Jie manęs ilgisi? Laukia? Turiu omenyje tėvai
- Žinoma. Jie nesitraukė nuo tavo lovos nei minutei.
- O kiek laiko aš... sergu? Ar seneliui viskas gerai?
- Tu miegi tris savaites. Jam viskas gerai. Aš tave išvesiu ir tu su jais susitiksi. Eime, - ištiesiu jai ranką.
- Eime, - taria mano naujoji draugė...