Jai vaidinsi jis tave išsineš

Jis santūrumo įsikūnijimas, bet jo akys lyg išprotėjusio žmogaus. Niekada taip nesijaučiau, jis mane taip sutrigdė, jog stovėjau vidurį kambario kaip Biliūno heroja Juozapota, kurios vyras iškeliavo į nežinią, tik aš jaučiau dviprąsmišką jausmą, lyg Pertas grįžo po daug metų ir abstulbusi žiūrėčiau ir negalėčiau tuom patikėti, tuo pačiu širdį gniaužė ne tik nuostaba, bet ir klaiki baimė, lyg tamsiausiame miške vis nerandanti kelio į namus. Vienoje sekundėje tilpo tiek jausmų, klausymų, bet jokio atsakymo nėra, o jai ir būtu jis manes nedomintu, svarbi tik ši akimirka, tokia apgailėtina, bet tuo pačiu ir kažkuom žavinga. Tai tas žmogus? buvęs toks ramus, jo ramybė daužė ledkalnius ir šaltas sielas, bet aš jį pažinojau, jo kojos lyg kresnos stygos vis grojo muzika, ir tuo tarpu aš pasijutau už jį stipresnė.
Bėgdamas nuo savo likimo jis sutiko mane, tik toks gyvenimo pokštas, jog ir aš bėgau nuo savojo. Dažnai pagalvoju kad likimo kryžkelėse dažnai neapsidairom, pasiduodam, pasidavėm ir mes ir tik giminingos sielos gali susijungti amžinu miegu, tik prabudimas tampa siaubingas. Kiekviename tarpsnyje maniau jog laimėjom, bet likimas atkaklus, žodį laimėjimas pakeitė į žodį pralaimėjimas, ir įsitikinau jog kai žmogus planuoja Dievas juokiasi, o kai Dievas uždainuoja, mes pravirkstam.
Man pasakojo jog dideliame name, vienišame kambaryje sėdi trys senoles su klaikiomis staklėmis, ir audžia žmonių likimus, kai metas žmogui išeiti viena iš jų nukerpa siūlą, kai metas mylėti kažkuri siūlus suriša, bet kai metas išsiskirti visos trys senoles tuos siūlus dar labiau supina ir tik žmogaus nuosprendžiu, mazgai gali iširti ir vėl susipinti amžinai, šiuo pasakojimu aš supratau jog nuo mūsų priklauso tolimesnė ateitis, visi sprendimai yra tik mūsų ir į juos negali kesintis net senoles, bet jos gali padėti rasti, o mums tenka su tuo ilgai dirbti.
Tai tampa sunki našta, tai tiksliau netiesioginis darbas, dirbame su jausmais, kad galėtume gerbti vienas kitą, mylėti aukštumoje, mylėti taip jog netaptu gėda prisiminti, ir šis darbas atsiperka, męs išmokome savo kartą dirbti taip jog užsitarnautų pagarbą ne tik tiesioginiame darbe, bet ir meilės sferoje.
Aš negaliu pasigirti jog tai buvo tobula, bet tai buvo magiška. Kliūtys, tai laimė su ja mes didėjam, užaugam morališkai, pajutome jog ir išsiskyrimas tampa nauda, o sugrįžimas vėl leidžia įsisukti i gaivų sūkurį. Pasirinkimas grįšti ar pasilikti, bet žmogaus gyvenimas per trumpas jog galvoti, veiksmai ir suvokimas, tai didesnė vertybė, o mirti mąstant aš nenoriu, noriu to kas mano širdį kas vakarą ramina ir guodžia ir tai pagaliau taptu ne mano širdis, o jo nuosavybė...
Ir saulė tykiai leidžiasi ir aš nurimstu, kaip nurimsta jūra prieš audrą, tik turbūt nėra tokio žmogaus kuris ryte atsikėlęs nejustu skausmo širdį ir nesvarbu koks jis užsisenėjas, gal ir netrukus tapsiantis. Ryto aš bijau ir laukiu nakties, kai siela nurimsta, bet su dundėjimu pajutau ilgesį ir laukimą, keista buvo kažko laukti kai žinai, kad niekas pas tave neatidums, keista buvo jausti gniaužulį pilve lyg čia pat užeis pro duris ir leptels tau klaikų žodį. Bijau išlipti iš savo tvirtovės ir paliesti šaltas grindis ir jomis nutypsenti į pražūtį, o gal į pasimatymą su savo likimu. Jaučiau kaip su manimi žaidžia ir manipuliuoja mano sergėtojas angelas, aš tikiu, kad turiu jį vieną, man užtenka mano baltaodžio balandžio ir man gėda, kai suvokiu visišką situacijos kvailumą, bet aš tikiu jog kiekvienas turim savo kliedesį.
Mano nerami siela jaučia kulminaciją, lyg netrukus išsivesiu į atvirkščią odą, ir pasirodys šlykštumas žmogaus ir sielos... Be žiūrint pro šaltą drėgną stiklą aš pajutau smūgį iš nugaros, per kiekvieną stuburo slankstelį prabėgo maži voriukai, kurie negailestingai šliaužiojo vienas pro kitą. Ir taip, mano mintys jau suprato kas čia kruta man už nugaros ir bando kuo įstabiau įaudrinti ir taip nedora situaciją. Tai mano sesuo, ji trypčiodama žiūrėjo į mane ir tyliai klykdama su žiežirbomis nuo dantenų rėžė man į paširdžius:
-Jis čia...
Pirmą kartą gyvenime, mačiau ir laimės ir pirmą kartą girdėjau tiek keiksmažodžiu, lyg gyventų mano gyvenimą ir jaustų už mane, mylėtu...
-Kas čia?
Tariau žinodama, bet apsimesti buvo maloniau, nei suprasti tiesą...
-Pati žinai, eik pasižiūrėk, tik buk švelnesnė, manau jog jis tave išsineš jai vaidinsi...