Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







4.

      Žvelgdama į siaurą, vos poros metrų pločio įtrūkį akmenyje, Ana skeptiškai kilstelėjo antakius:
    - Esi tikras?
    - Taip, maždaug už penkių sandų tarpeklis platėja ir galų gale išeina į slėnį. Dešinėje pusėje, maždaug keturių žmonių aukštyje, prasideda olos. Vienoje iš jų - tau reikiamas pastatas.
    „Maždaug aštuoni kilometrai“, - greitai paskaičiavo Ana.
    - Vesk, trumpai tarstelėjo mergina. Skaudančia širdimi suvokė, jog ten, prie ežero, pasirinko teisingai. Pati ji nė už ką nebūtų atkreipusi dėmesio į šį įskilimą kalno šlaite. Būtų tekę sugaišti savaites, gal mėnesius apeinant šį akmeninį milžiną... O laiko buvo taip velniškai mažai. Ana sugniaužė kumščius ir pamėgino nuvyti niūrias mintis į kokį nuošalesnį sąmonės kamputį. Ji matė, jog Gao sukrėstas jos poelgio. Ana buvo tikra, kad rytietis padarys viską, kad išgelbėtų jos žmonių likučius, merdinčius toli vakaruose. Šiaip ar taip jis jai skolingas, o Šari mokymas neleidžia palikti neapmokėtų skolų. „Gao elgsis garbingai ir neišsisukinės“ – pati sau linktelėjo Ana.
    Siaurame plyšyje tarp akmenų tvyrojo tamsa. Užvertusi galvą Ana pamatė tamsų dangų su pora mirksinčių žvaigždžių. Tačiau Gao žengė užtikrintai, žinodamas, kad čia nėra pavojų, ir Ana beliko sekti iš paskos. Nejučia ji vėl nugrimzdo į prisiminimus apie Gregorą. Kaip būtų gera, jei...
    - Laikykis arčiau manęs, - nutraukė jos mintis Gao. - Čia yra keletas atsišakojimų, nenorėčiau, kad paklystum.
    Ana uždėjo ranką vyrui ant peties ir nebyli jų kelionė tęsėsi.

    * * *

    Nedui buvo 3084 metai 103 dienos 4 valandos 17 minučių... Jis gimė, ar derėtų sakyti, buvo aktyvuotas, 2325 metų spalio 16 dieną 17. 00 valandą. Kažkada Nedas buvo daugiafunkcinis mnemo-aktyvus DI. Tai reiškė, jog jis turėjo galimybę mokytis ir tobulėti. Jo sensorinė sistema buvo beviltiškai sugadinta, kuomet, nepaisant visų prognozių, „saugi“ uola po juo prasmego bedugnėje. Visgi energijos išteklių pakako, kad Nedas sugebėtų išlaikytų saugyklą žemės paviršiuje ir neleistų po katastrofos atslinkusiam ledynmečiui, o, jam atsitraukus, nuosėdiniam sluoksniui palaidoti saugyklos.
    Projektuotojai suklydo saugyklos sargu paskirdami mnemo-aktyvų DI. Negalima jų kaltinti aplaidumu, laiko beveik nebebuvo likę, o pirminiai testai rodė, jog mokytis ir interpretuoti sugebantis DI galės kur kas geriau pasitarnauti žmonėms, kurie pasirodys po didžiosios krizės. Tik niekas negalėjo pagalvoti, jog tie žmonės pasirodys praėjus daugiau nei trisdešimčiai amžių. Organinė DI dalis patyrė tam tikrų... cheminių sutrikimų, neprognozuojamų ir nepageidaujamų mutacijų.
    Negalima teigti, jog Nedas išprotėjo. Įkalintas saugykloje, neturėdamas aktyvios sensorinės sistemos, todėl negaudamas jokių išorinių duomenų, DI tapo kiek linkęs į perdėtą emocionalumą ir... į metafiziką. Pats DI šių savo pokyčių stengėsi nepastebėti, tačiau jau niekas iš jį kūrusių mokslininkų nebūtų galėję pasakyti, kokia bus DI reakciją vėl susidūrus su gyvais žmonėmis.

    * * *

    - Visada buvo šitaip? - paklausė Ana.
    - Taip. Mes laikėme tai tam tikra šventykla. Praėjusių laikų simboliu. Paminklu. Čia nėra jokių durų, langų ar kokių kitų įėjimų... Bent aš nesugebėjau jų rasti. Iki jūsų pasakojimo net negalvojau, kad ši vieta - pastatas ar kad galima patekti į jo vidų...
    Ana susimąsčiusi pažvelgė į masyvų, pilko metalo kubą, kuris stūksojo įsirėmęs į olos sieną. Kubas buvo neišvaizdus, tačiau kažkas jame kėlė baimingą virpulį. Viena kubo kraštinė galėjo būti maždaug trisdešimties metrų ilgio.
    - Saugykla turėjo mus įsileisti automatiškai, tačiau galimas daiktas, kad ją valdęs kompiuteris nebefunkcionuoja... tačiau buvo paliktas alternatyvus prisijungimo raktas... minutėlę, taip... ir štai čia... - kalbėdama greitai iš savo krepšio išsitraukė elektroninę planšetę ir ėmė kažką joje žymėti, - ko gero čia vienintelis veikiantis elektroninis prietaisas visoje planetoje, neskaitant saugyklų automatikos, savaime suprantama, - teikėsi pakomentuoti savo veiksmus Ana.
    - Bet kam jums saugykla, jei vis dar galite naudotis tokio lygio technika? - nustebęs sušnabždėjo Gao, it pakerėtas spoksodamas į miniatiūrinį, gintaro atspalviais mirgantį ekranėlį.
    - Tai tik žaisliukai. Pirmųjų pasitraukusių žmonių asmeniniai daiktai. Vos vienas kitas dar gali veikti.
    - Bet juk prabėgo šitiek laiko... - netikėdamas sumurmėjo Gao.
    Ana tik gūžtelėjo pečiais. Viena pilkojo kubo dalis visgi pasidavusi moters manipuliacijoms staiga sušvito geltonai, po akimirkos prieš jos akis atsirado skydas, kurio viduryje buvo žmogaus delno formos negilus įdubimas.
    - O koks dar galėtų būti raktas? - pati sau sumurmėjo Ana ir priglaudė delną prie skenerio. Tą pat akimirka prieš keleivius atsivėrė maždaug trijų metrų pločių ir tokio paties aukščio įėjimas. Viduje įsižiebė blausi šviesa, kuri stiprėjo sulig kiekviena sekunde. Ana lyg pakerėta žengė vidun. Sunkiai atsidusęs Gao nusekė iš paskos.

    * * *

    Pirmiausia Nedą pagavo panika, po to nežabotas šuniškas entuziazmas ir galų gale baimė pasirodyti sugedusiu. O kas jei jį atjungs, nusprendę, kad jis nebetinkamas eksploatacijai? Reikėjo būti atsargiam, jokiu būdu neprileisti atvykėlių prie organinės procesoriaus šerdies. Kaip galėdamas šalčiau ir... mašinaliau DI tarė:
    - Sveiki, aš - DI, saugyklos sergėtojas, modelis ND35-3-S, galite vadinti mane Nedu.
    Gao apstulbęs riktelėjo, Ana atsigavo greičiau:
    - Mano vardas Ana. Mes manėme, kad saugyklos kompiuteris sugedęs.
    - Aš ne kompiuteris, - pasipiktino Nedas, - aš mnemo-aktyvus DI. Mano sensoriai nebeveikė, negalėjau nei aktyvuoti durų, nei stebėti kas dedasi už korpuso ribų, - pasiteisino DI.
    Ana kažko paklausė, skaitmeninis balsas atsakė, tačiau Gao nebesiklausė. Jis mėgino susigaudyti aplinkoje. Didžiuliame kambaryje buvo keisti stalai, lentynos nukrautos plonomis, matinėmis plokštelėmis ir didelis ekranas kambario gilumoje. Daugiau nieko. Jokių prietaisų, jokių mechanizmų.
    - ... sandėlio, taip pat brėžinių, - išlaškė Gao mintis Ana.
    - Gali pati apžiūrėti visa tai, - pasigirdo Nedo balsas.
    - Gerai, - Ana atsigręžė į Gao, - palauk čia, pakalbėk su Nedu, manau, tau bus naudinga, man reikia kai ko paieškoti.
    Gao sugebėjo linktelėti, bet ir toliau atrodė lyg kontūzytas.
    - Atleiskite, - pratarė Nedas, - gal norite ko nors paklausti?
    Gao vos neleptelėjo „Kur tu“, tačiau spėjęs atsigauti sugebėjo užgniaužti logiškus, tačiau visai nereikalingus klausimus. Vietoj to pasiteiravo:
    - O ką tu žinai?
    - Viską, - paprastai atsakė DI.
    Gao garsiai iškvėpė. Susitvardęs sumikčiojo:
    - Ir... ir viskas ką tu žinai yra t-tiesa?
    - Žinome ne, mano duomenų bazėje gausu beletristikos ir poezijos, taip pat išsaugoti religiniai raštai, - savaip klausimą interpretavo Nedas, - tačiau nemanau, kad tai ta informacija, į kurią turėtumėte gilintis dabar.
    - Taip, - linktelėjo Gao, - papasakok, kodėl atsitiko Neganda.
    - Tai, ką vadini Neganda, išprovokavo eksperimentas su žemės magnetiniu lauku, - pradėjo DI, - tyrinėjant magnetizmą buvo siekiama sukurti vadinamąjį Lavelo procesą, kuris iš principo galėtų sukurti antigravitaciją ir...
    - Kam? - pertraukė nesuprantamų žodžių srautą Gao.
    - Kas kam? – nesuprato Nedas.
    - Kam prireikė to... eksperimento.
    - Ak, antigravitacija pati nėra vertinga, bet buvo manoma, kad ji tik raktas. Tam tikros jos formulės dalys galėjo pasirodyti revoliucinės. Būtų atsivėrusi galimybė konstruoti naujo pobūdžio variklius, kurių neribotų Einšteino kosmosas. Kai kurie mokslininkai kalbėjo, kad taptų įmanomos kelionės laike! Į praeitį, savaime suprantama. Deja, eksperimentas pasisuko kiek... nenuspėjamu keliu, - po pauzės pridėjo DI.
    - Laiko nėra, - ramiai ištarė Gao.
    - Atsiprašau? - sutriko Nedas.
    - Šari teigia, jog laikas neegzistuoja. Neturi teisės egzistuoti žmogaus prote. Jis visų kataklizmų priežastis ir visų žmogaus nelaimių kaltininkas. Ji buvo teisi, - tarsi pats sau kalbėjo Gao, - visuomet teisi. Netgi Negandos kaltininkas - laikas.
    - Jūs neteisingai mane supratote... - ėmėsi aiškinti Nedas.
    - Sakei, kad žmonės sukėlė negandą, nes troško keliauti laiku.
    - Taip, tačiau pats laikas negali...
    - Nesvarbu. Žmonės kurie gyveno laiko pasaulyje sunaikino beveik visą gyvybę žemėje, - Pertraukė Gao, - dabar mes gyvename be laiko siaubo ir chaoso. Ir pasaulis taip pat gyvena.
    - Tai juk naujas mąstymas, nauja etikos ir moralės forma! - šūktelėjo susižavėjęs DI. Pagunda buvo per didelė, - ar gali man papasakoti?
    - Papasakoti Šari tiesą?
    - Šari jūsų pranašas? Taip noriu žinoti... Aš jau taip seniai nesužinau nieko naujo, taip seniai...
    Ir Gao papasakojo. Apie Šari-Santiri-Dža, apie jos mokymą, apie sudėtingą santvarką, apie tūkstantį tiesų ir būdus, kaip išgyventi be laiko nuodėmės. Pirmą kartą Gao-chri turėjo tokį klausytoją. Nedas visa savo elektronine esybe gėrė Mokymą, o jo pažeistos, savaip tobulos, kibernetinės smegenys čia pat darė išvadas... Staiga Nedas suprato. Šis mažas, primityvus žmogus - teisus. Savaip, iškreiptai prisitaikęs prie dabartinio pasaulio, tačiau teisus. Tos tiesos nesuprastų žmonės, sukūrę Nedą, tačiau dabartiniame, statiškame pasaulyje tik toks požiūris galėjo būti teisingas ir perspektyvus. Staiga Nedas nuliūdo. Jam velniškai nesinorėjo mirti, tačiau atėjo Gao eilė klausti ir DI mielai suskato jam rodyti praeities stebuklus.

    * * *

    Grįžusi Ana rado Gao sustingusį prie didžiojo ekrano. Jis žvelgė į paveikslą. Jame matėsi smėlėta pakrantė, tolumoje dangus susiliejo su didesnio vandens telkinio mėliu. Pirmame plane, ant kreivos medžio šakos kabėjo laikrodis. Dar keletas jų mėtėsi aplink. Lyg guminiai jie tyso ir įgavo absurdiškas formas.
    Ana šyptelėjo, sviedė Gao kažkokį skridinėlį su apyranke.
    - Še, šitas tikras, sandėlyje radau visą dėžę. Visi veikia, lyg pagaminti vakar. Nebereikės pasaulio dalinti į ciklus, - mirktelėjo mergina.
    Gao pažvelgė į saujoje suspaustą prietaisą. Jis niekada nebuvo tokio daikto matęs, bet iš karto suvokė, kas tai. Suvokė ir vos išsilaikė ant kojų.
    O maža, sekundes žyminti rodyklė vis skriejo ir skriejo ratu.

5.

    Gao žvelgė į bėgantį laiką savo rankose, niekaip negalėdamas nusikratyti vaizdinio, kurį prieš porą minučių jam parodė Nedas. Paprastas paveikslas, kurį, Gao prašymu, jam parodė DI. Nekaltas meno kūrinys, kuriuo seniai pamirštas autorius pamėgino atskleisti laiko esmę. Gao jautė, kaip metalas jo rankose teka, skystėja ir varva per kietai sugniaužtus pirštus. Atrodė, jog visas aplinkinis pasaulis išsikraipo, praranda vientisumą. Deformuota ir išniekinta tikrovė grasino užlieti ir paskandinti Gao, nustumti į amžiną laiko upę. Šlykštus skystis skverbėsi į akis ir burną, pripildydamas Gao kūną laiko. Ir žmogus pajuto, kaip visi metai, kuriuos jis buvo nustūmęs, lyg cunamio banga užgriūna jo pavargusį ir sudaužytą kūną. Pirmą kartą savo gyvenime Gao suvokė savo, o kartu ir viso pasaulio, laikinumą ir mirtį. Viskas atrodė tuščia ir beprasmiška. Nevertėjo laukti jokio tęsinio, neliko jokių „o kas paskui? “ ir „galų gale“. Nebeliko nieko, tik atslenkanti mirtis. Lyg sapne Gao ranka pakilo prie peties.
    - Tai nuostabu, - susijaudinusi kalbėjo Ana, - mes tai pasiekėme! Ten yra visi brėžiniai, sandėlių koordinatės, visos kada nors žmogaus išvestos teoremos, visos prarastos žinios. - Anos akyse pasirodė ašaros, - Mes net galėtume pamėginti vėl pajudinti žemę. Mano tėvas sugebės suprasti formules, sugebės viską pataisyti.
    Ana stovėjo nugara į Gao, žvelgdama į  duris, už kurių esantis pasaulis pagaliau vėl galėjo atgimti. Ji beveik matė tai.
    Gao paleista kulka trenkėsi kiek žemiau kairiojo peties. Iš galingo karabino iššautas sunkus švininis šovinys apsuko Aną ir sviedė link tolimosios sienos su tokia jėga, lyg moteris tebūtų skudurų gniužulas. Ana lėtai nuslydo žemyn, o jos žvilgsnyje matėsi neištartas klausimas ir nuoskauda. Akys užsimerkė. O moteris iš vakarų, paaukojusi viską, kad išgelbėtų žmoniją, nieko taip ir nesuprato...
    - Tu žinojai, kad aš taip pasielgsiu, - paprastai pasakė Gao.
    - Žinoma, - nė kiek neprieštaravo Nedas.
    - Vadinasi supranti, kad tu taip pat privalai mirti.
    - Supratau tai tą pat akimirka, kai patikėjau tavo mokymu.
    - Ir nenori manęs sustabdyti? - nusivylimas atsispindėjo Gao balse.
    - Kurk savo tiesą, Gao Dža. - Ir Nedas išsijungė amžiams.

* * *

    Gao stovėjo prie duobės, kurioje prasmego Gregoras. Rankose laikė du daiktus. Anos jam sviestą laikrodį ir pagrindinę Nedo procesoriaus schemą. Nežinojo, kodėl pasiėmė šiuos daiktus. Juk galėjo viską palikti saugykloje, kuri po Nedo išsijungimo privalėjo tapti neprieinamu kapu. Išsijungus jėgos laukui metalinis kubas netruks prasmegti  žemėje. Bet pasąmonė, intuicija, o gal ir pati siela, kurios buvimu jis netikėjo, jam kuždėjo, kad atsisakyti visos praeities privalo žmogus, o ne mašina.
    Gao su pasišlykštėjimu žvelgė į mirtinų ūselių mišką. Apačioje buvęs padaras kiek pasikėlė ir čiuptuvėliais formavo naujus spąstus, duobė po truputį traukėsi, pasidengdama sauso molio sluoksniu. Pajutę Gao sukeltas vibracijas, ūseliai ėmė tiestis į jo pusę, tačiau buvo gerokai per trumpi. Greitai po žeme tūnanti būtybė liovėsi siekusi žmogaus  ir vėl užsiėmė statybos darbais. Gao sviedė schemą ir laikrodį į gličią gelmę, o paskui juos nėrė keletas šlykščių kirminų. Tą akimirką Gao suprato, kad senasis laikas mirė galutinai.

* * *

    Nieko panašaus jis nepasakojo savo anūkams. Bet pasakos neprivalo būti tiesa. Patenkinti vaikai iškurnėjo lauk, tik Sinas atrodė neįtikintas, tačiau neišdrįso nepaklusti seneliui. Gao jautėsi ramus. Niekada jis nepagalvojo, kad pasielgė neteisingai. Niekada nesuabejojo ir tuo, kad ištesėjo Anai duotą pažadą. Jos žmonės buvo išgelbėti. Jis juos apsaugojo nuo kur kas šiurpesnės lemties, nei mirtis vidurdienio pasaulyje. Gao išgelbėjo juos nuo laiko.

* * *

    Pakilimas įvyko kaip buvo planuota. Pavargęs ir patenkintas Gao grįžo į savo kambarius, kur jo laukė susijaudinęs Atera-su - vyriausiasis Gao sūnus. Vienas geriausių gydytojų visame slėnyje.
    - Sveikinu tave, tėve, - nusilenkė Atera
    - Gera matyti tave, sūnau, - savo ruoštu linktelėjo Gao, - kas čia per kibiras gadina mano kambarį? - šypsodamasis paklausė.
Gao nematė savo sūnaus jau ilgą ciklą, todėl šis vizitas jį nudžiugino. Gao miglotai prisiminė, jog Atera dirbo su nemigos kankinamais ligoniais ir buvo labai įsitraukęs į savo tyrimus ir todėl, gana pagrįstai, spėjo, kad Atera atskubėjo pas jį pasigirti savo rezultatais. 
    - Tai mano tyrimų ir eksperimentų rezultatas.
    - Išrasti pamazgų kibirą... Medicininis eksperimentas? - Gao užsikrėtė smagia Ateros nuotaika.
    - Ten viduryje dar yra skylutė, - droviai šyptelėjo Atera.
    - Gerai, gerai, - Gao pasiduodamas iškėlė rankas, - pasakok.
    - Aš parodysiu, - susijaudinęs puolė prie kibiro Atera. Jis ėmė karštligiškai dirbti, tuo pat metu nesiliaudamas tarškėti, - Matai, dauguma žmonių negali užmigti, nes sutrinka jų normalus miego ciklas, o jį sugrąžinti galima tik įpratinant žmones miegoti kuo stabilesniais miego intervalais...
    - Žmogaus kūnas pats jaučia, kad jam reikia miego ciklo, - pastebėjo Gao.
    - Ir taip, ir ne. Tam tikromis, kad ir stresinėmis, sąlygomis mes sąmoningai nejaučiame miego poreikio, nors jis ir yra būtinas kūnui. Juk žinai, kad kai kurių augalų nuoviras skatina miegą?
    - Žinau. Tačiau, kaip tu ruošiesi nustatyti, jog kūnas privalo pailsėti?
    - Aš nustačiau kokiu intervalu privalo miegoti sveikas, vidutinis tam tikro amžiaus žmogus, - su pasididžiavimu pasigyrė Atera
    - Intervalu... Kaip? - priblokštas paklausė Gao
    - Ilgai eksperimentavau ir tikrinau kaip reaguoja į aplinkinius dirgiklius skirtingais intervalais miegantys žmonės. O tada tiesiog sudariau kreivę...
    - Kaip tu nustatei vienodus intervalus? - galų gale susikaupė Gao
    - Kibiras su skyle, tėve, - nesiliovė šypsojęsis Atera, - vanduo per skylę išlaša lygiai per  pusę būdravimo ir vieną miego ciklą, suaugusiam žmogui.. Vaikui ir senesniems žmonėms ciklai, savaime suprantama, kiek kitokie.
Gao žvelgė į Aterą nerasdamas tinkamų žodžių. O gydytojas kalbėjo toliau:
    - Kol kas nieko neskelbiu, reikia dar baigti galutinius skaičiavimus, bet... Aš beveik tikras sėkme. Ką manai?
    - Noriu tave pasiųsti į Širim-Altaną, - pradėjo Gao, - ten gyvena senas mano draugas Enzo-Dža. Jaunystėje jis buvo gydytojas...
    - Man nereikia konsultacijos! - iškart pasišiaušė Atera.
    - Tai bus komandiruotė, be to, tavo metodas nenaujas - Gao jautėsi šlykščiai meluodamas sūnui, tačiau šį kartą jautė, jog negalės atlikti to, kas būtina, o Enzo - senas priešas, išklausys Aterą. Ir sugebės, - sudie, sūnau.
    - Man jau dabar keliauti? - apstulbo gydytojas.
    - Taip, atleisk, aš pavargęs. Pakalbėsim, kai grįši, - vos apversdamas liežuvį sumurmėjo Gao.
    - Iki pasimatymo, tėve, - jautėsi, jog Atera nepatenkintas ir nesupranta keisto Gao elgesio priežasties. Staiga jis apsisuko ir išėjo.
„O juk jis tikrai nesupranta, ir niekada nesupras. Net jei ir supras - nepatikės. Gydytojas... tai žingsnis į mokslininką, o aš buvau toks aklas... “ - galvojo Gao. Staiga žvilgsnis užkliuvo už Ateros pamiršto kibiro - paties primityviausio vandens laikrodžio. Įniršęs Gao spyrė į puspilnį indą. Kibiras apsivertė, o jame buvęs vanduo ištiško ant sienos ir grindų. Gao akimirksniu grįžo į tolimą praeitį, kuomet Nedas jam rodė paveikslą, su varvančiais laikrodžiais. Jis vėl pajuto tą patį bejėgiškumą ir dusinančius laiko gniaužtus. Gao matė sienomis žliaugiantį laiką. Jis nebegalėjo to iškęsti, apsisuko ir kiek galėdamas greičiau išsvyravo į balkoną.
    Senis paklaikusiomis akimis žvelgė į vakarėjantį dangų. Negi saulė danguje tikrai krustelėjo?..
2012-01-02 11:39
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-05 09:55
Papa Sasama
Dėkui už paskaitymą ir pastabas/patarimus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-03 10:58
Nuar
Kubas, ach tas kubas. Jis nesikeičia nuo A.Klarko laikų. Tik yra vienas skirtumas. Pas A.Klarką buvo pastoviai jaučiama įtampa. Skaitytojas norėjo vis užbėgti už akių ir pažvelgti pirmyn "už kampo", kad kuo greičiau pamatytų tas paslaptys, kurias nuo jo slėpė autorius, pastoviai pakurstydamas smalsumą. Skaičiau ir galvojau, o ko trūksta Papa Sasama kubui ir visai istorijai. Mano nuomone, viską gadina noras aprėpti kaip galima daugiau detalių, pastovus šokinėjimas nuo minties prie minties, kurios "laužo" kūrinio vientisumą. Per daug detalių ir informacijos perteklius neleidžia skaitytojui savarankiškai susikurti aplinkos ir veikėjų įvaizdžio, savo fantazijomis praturtinti šį darbą ir pajusti skaitymo malonumą. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-02 20:15
Artur Wilkat
Vis dėl to buvo verta grįžti į rašykus po ilgos pertraukos:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-01-02 12:56
Lengvai
Teko kelias akimirkas pagalvoti, kol supratau, ko vis dėlto šiame tekste trūksta, o trūksta asmeniškumo. Nepajutau Gao ir viso jo bejėgiškumo prieš laiką. Visas teksats parašytas tvarkingai, mintis aiški, kalba sklandi, bet Gao išlieka beveidis, o norėtųsi, kad šis keltų kokias nors emocijas: ar simpatiją ar antipatiją nr taip jau ir sverabu, daug svarbiau, kad jis būtų gyvas, žmoniškas ir artimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą