„Juodo šokolado bučinys“

Pagaliau. Paskutinė valanda darbe. Prie šito baro ir numirti galima...
Mintimis lieju savo nuovargį ir skausmą taurėms, kurios kokį dvidešimtą kartą šiandien mėgaujasi švarinimo procedūromis. Darau tai ritmingai, reaguodamas į grojamos muzikos taktą. Per tiek metų sukiojimosi prie šio gėrimų altoriaus jau įpratau šokti net tada kai pasirodymų nėra. Baigiu šluostyti paskutinę taurę ir nužvelgiu likusius lankytojus. Dešiniajame kampe truputi įkaušęs vyriškis mėgaujasi viskiu. Per porą staliukų nuo jo dvi damos prie pastiprintos kavos aptarinėja stebėtą programą. Kairėje pusėje, VIP zoną užėmusi dama, kuri mano alga išleidžia kas dvi dienas. Šalia ilsisi jos kailiniai, kurių ji jau daug metų neduoda į rūbinę. Gal bijo, kad užsikrės paprastumu? Nors kita vertus pas mus paprastų klientų nėra. Besižvalgydamas prasi sagstau nuo prakaito drėkstančius marškinius, papurtau mėgindamas bent kiek atvėsti. Garsiai paklausiu, ar galiu pritemdyti pagrindines lempas, kad tvyrotų prieblanda, sulaukiu nerišlaus murmėjimo. „Sakykim leido“ mastau gesindamas šviesas. Ir tuomet įžengia Ji...
Įsmeigiu akis į tą prieblandos deivę, nejausdamas, kad ranka taip ir liko ant jungiklio. Grožio įsikūnijimas žengia link baro, sustoja pusiaukelėje, lyg mastytų ar verta, tada jau drąsesniu žingsniu pasiekia barą. Matau jos puikias kojas pridengtas juodos suknelės, truputi prasegtą striukę, ant kurios kailinės apykaklės gula jos tamsios garbanos. Lūpos nors ir nedidelės, bet tiesiog spinduliuojančios seksualumą, akys kerinčios, pavergiančios. Prireikia kelių sekundžių, kol prisimenu, kad net ir iš dangaus nusileidusias deives reikia aptarnauti. Dar porą sekundžių stengiuosi, kad mano balsas neskambėtų kaip kankinama lūpinė armonikėlė.
- Sveika atvykusi, miledi – tariu slėpdamas drebančias rankas, - ko norėsite?
- O ką gali pasiūlyti?  - išgirstu melodiją sklindančią iš jos lūpų.
Greitai nuveju galimybę pasiūlyti save ir imu vardinti gėrimus. Ji nesureaguoja į „Angelo glamones“, „Raudonąją Ledi“ ar „Nakties glamonę“, bet suklusta man paminėjus „Juodo šokolado bučinį“. Tai naujas kokteilis, nesenai įtrauktas į meniu. Širdis suspurda, nes ji pasirinko mano kūrinį. Kol gaminu kokteilį stengiuosi suimti save į nagą. Juk aptarnavau velniažin kiek klientų, o čia seilėjuos dėl katik sutiktos moters. Na gerai, ji fantastiškai graži, bet smegenys užvirti neturi. Paduodu jai gėrimą, jau beveik grįžęs į save paimu vieną iš katik plautų taurių ir imu plauti vėl. Na bent jau turiu kur nukreipti dėmesį, kad nepavirsčiau meilės zombiu. Lyg skaitydama mintis ir mėgindama išmušti iš vėžių klientė nusiima striukę, padeda ant šalia esančios kėdės. Atsisukęs į ją užmetu akį ir į salę. Ot velnias, mes vieni. Vadinasi be šių taurių nebus kur nukreipt minčių ir tikriausiai imsiu dėl jos seilėtis...
- Tu šokėjas? – nutraukia mano mintis jos balsas. Giliai įkvepiu
- Aha. Ir barmenas, ir dar daug kas.
- Tada pašok man, - taria ji traukdama piniginę.
Ok, ji klientė, aš profas. Velniop meiles seiles. Aš dirbu. Su tokiu nusistatymu pasuku link privačių kambarių.
- Ne, ne ten. Šok man čia, dabar. Ar be pasiruošimo negali? – stebi mane nekaltai kaltu žvilgsniu.
Padėkoju dievams, nes prasideda naujas takelis. Imu ritmingai judėti kartu su „Captain Jack“ melodija. Stebiu ją truputi prisimerkęs, mano marškiniai lėtai traukiasi nuo kūno. Vos jiems nukritus užšoku ant baro. Prasideda raitymasis ir sudėjimo demonstravimas. Viena ranka lyg netyčia atsegu kelnes ir leidžiu joms pasmukti, beveik atidengiant stringus. Pritupiu ir pereinu prie „uodegytės vizginimo“. Kliente stebi mane, jos veide nenusakoma reakcija. Tik akys gundančiai žaižaruoja. Man stojantis kelnės smunka žemyn, kol lieku tik su stringais. Į šokį įjungiamos špagatos. Artėju prie stebuklingo mygtuko, aklinai aptemdančio salę, su paskutiniais dainos akordais nuplėšiu stringus ir iškart pasidaro tamsu. Nušoku nuo baro į barmeno pusę ir prisidengiu viena iš prijuosčių. Atsiranda šviesa. Klientė šypsosi.
- Tu tikras žalčiukas – taria ji ir baigia gėrimą. Pastumia per stalą dvi kupiūras – 200 ir 50 litų. – Grąžą pasilik. Be žodžių paimu pinigus. Grįžtu prie taurių plovimo – kad ir kaip ji man patiktų klientų mes nekabinam. Taisyklė. Tad nukreipiu mintis. Moteris, nusivylusi, kad mano lytis slepiasi už prijuostės stojasi eiti ir tuoj pat suklumpa. Apeinu barą ir padedu jai atsistoti. – Kas čia dabar? – mirksi ji sutrikusi.
- Nuo kai kurių bučinių linksta kojos, nežinojot? – šypsausi. – Tokia namo eiti negalite. Leiskit, palydėsiu į viršų.
- Kabini mane? – klausia vis mažiau valdydama liežuvį.
- Ne ne ne, tiesiog viršuje yra kambariai klientams, kurie negali grįžti namo – Dieve, tikiuosi prietemoje nesimato mano sutrikimo.
- O tu kur dėsies, jei aš kambarį būsiu? – ji mėgina paimti striukę, bet ši prigula po kėde. Vairuoju žavingąją damą laiptais į viršų. Priėjęs duris ją paleidžiu norėdamas atrakinti kambarį, bet ji susileidžia lyg sniego senis vasarą. Pagaunu ją prie pat žemės taip beveik užvirsdamas ant jos.            Mėginu atsistoti, bet pajuntu kaip rankos apsiveja mano kaklą ir ji įsisiurbia į mano lūpas. Pats nepajuntu kaip mano lūpos iš pasipriešinimo pereina į atsaką, ir dar velniškai aistringą. „Ką čia darai, asile“ išbaru save mintyse. Atsiplėšiu nuo jos lūpų, pakeliu moterį. Viena ranka ją laikydamas atrakinu duris, žengiu į vidu. Sunkiai randu jungiklį. Atvedu klientę iki lovos. Paguldau. Beveik be sąmonės. Atsargiai nuimu ilgaaulius. Apsisuku ir ketinu išeiti.
- Ei, nepalik manęs taip. Suknelė dusina – išgirstu murmėjimą. Ech, ko tik nepadarysi, kad lankytojai būtų laimingi. O juk ir arbatpinigių paliko.
Atsargiai ją apverčiu, atsegu užtrauktuką. Nuimdamas suknelę pastebiu – jokios liemenėlės. Po velnių. Viešpatie, kodėl tu toks negailestingai ironiškas? Kodėl manęs geidžianti, prieinama, seksuali moteris būtinai turi būti klientė?? Nutraukiu suknelę, palikdamas ją tik su kelnaitėmis. Sulankstau drabužį, ketinu užkloti moterį, bet akys tiesiog sustingsta ties jos krūtimis.
- Patinka? – krizena ji apgirtusiu balsu.
Išraustu kaip burokas, sumikčioju kažką nerišlaus, užkloju damą. Išeidamas siekiu ranką link jungiklio. Kažko trūksta. Akimirkai sustoju. Prijuostė. Atsisukęs matau, kaip mano paslaptingumo saugotoją ilsisi moters glėbyje. Išdavikė, leidosi nutraukiama. Nusprendžiu, kad mėginti atsiimti būtų pavojinga. Užgesinu šviesą, uždarau duris. Nusileidęs uždarau klubą, apvalau staliukus, gesinu šviesas. Laiptais kopiu į antrą aukštą, žengiu į kabinetą. Susmunku ant trumpos odinės sofos. Na ir nepatogi rupūžė.
Pasimuistęs imu snausti ir sapnuoju moterį, kurios net vardo nežinau. Moterį, kurią myliu...