Išmintingas pasaulis 5

Penkta dalis


Žvakė užgeso, nuorūkos metėsi ant grindų. Akys skaudėjo, bet taip ir nesupratau Bevardžio problemos. Atrodė viskas baigėsi gerai- Bevardis tapo galingu žmogumi šiame pasaulyje. Deja jam, tas nesuteikė laimės. Beprasmės dvikovos, alkoholis ir kažkoks apsimestinis šventimas. Nieko gero nežadantys ženklai. Ar verta tikėtis tokio žmogaus pagalbos? Pageltuosiuose puslapiuose galėjau matyti žmogų, kuris nepaisant visų nelaimių rado valios kovoti. Rado valios kovoti už geresnį pasaulį ir rūpinosi, tiek žmonėmis, tiek kito pasaulio gyventojais. Bet po visų pergalių šitas žmogus, kažkur dingo ir tapo cinišku girtuokliu kaip anksčiau. Istorija sukasi tuo pačiu ratu...

Atsidusęs apgraibomis išėjau iš rūsio ir grįžau į svetainę. Ant grindų mėtėsi tušti buteliai ant sofos snaudė sargybinis. Tyliai išėjau iš svetainės, bet visur laukė tas pats vaizdas. Girti sargybiniai ir tušti buteliai. Liko, tik vienas kambarys antrame aukšte. Tai turėjo būti Bevardžio miegamasis. Ant plieninių durų buvo iškaltas miegantis auksinis drakonas. Sugniaužiau kumštį ir porą kartų stipriai pabeldžiau. Turėjau užduoti jam porą klausimų, nors jeigu jis „lūžęs“, kaip jo sargyba teks palaukti ryto. Spynoje trekštelėjo raktas ir Bevardis atvėrė miegamojo duris. Bevardis atrodė įtartinai žvalus jo akys šaudė į šalis, o dantys nevalingai kaleno. Pro jo petį įžiūrėjau lovą, kurioje gulėjo ta pati šviesiaplaukė reporterė. Šalia jos dar gulėjo veidrodėlis su baltais milteliais...
Trumpam mane apėmė pyktis jeigu žmogus taip kankinasi dėl prarastos meilės ir ją vėl atgauna... Tiesiog nesinori tikėti, kad jis ją apgaudinėja su pirma sutikta mergina. Bevardis uždarė duris ir paklausė:
- Kokio velnio nori? Svečių kambarys koridoriaus gale krisk ir miegok.
- Ko aš noriu? Noriu, kad tu man pasakytum vieną paprastą dalyką. Kas dedasi tavo alaus nuskalautoje smegeninėje? Kodėl apgaudinėji Aeolitą? Ką reiškia šita kvaila dvikova? Išvis kas tau negerai? Esi sumautas amžinai jaunas didvyris su rūsiu pilnu pinigų. Kodėl elgiesi taip kvailai? - Mano kumščiai susigniaužė norėjosi išmalti jam snukį.

Bevardis atsiduso ir lengvai mane stumtelėjo.  Staiga man susipynė kojos ir anksčiau negu spėjau surikti nubildėjau laiptais žemyn. Bevardis lėtai leidosi laiptais  kikendamas. Dabar man galas numirsiu per savo kvailumą. Matyt būsiu ne pirmas ir nepaskutinis...
Bevardis šyptelėjo:
- Lengviausia teisti, tik teisiant kitus sunkėja širdis ir nuo papildomo svorio lengva paslysti ir nugriūti. Pabandysiu atsakyti į tavo klausimus, nors gal ne visai ta eilės tvarka. Aeolitos aš neapgaudinėju, ji viską žino. Matai mes kažkada gurkšnodami vyną per velnias žino kelintas mūsų metines supratome, kad mūsų laukia dar neapibrėžtas laiko tarpas. Gal, net visa amžinybė kartu. O ištikimybė per, tiek laiko apkarsta.  Pinigai irgi pabosta ypač jeigu jų turi daugiau negu gali išleisti.  Nežinau ar aš, dar didvyris. Mano žygdarbiai grimzta į užmarštį. Dvikovos per televiziją dėl įvairių mano titulų, dar apie mane primena. O kas dedasi mano smegeninėje? Matyt tai ko ir bijojau. Šitas ilgaamžiškumas keistai mane veikia. Gyvenu jau du šimtus metų. Kartais pabundu ir suvokiu, kad elgiuosi impulsyviai ir kvailai. Kitą dieną aiškinu sau, kad viskas gerai. Trečią dieną pasimetu nuosavoje atmintyje... Nevarginsiu tavęs visomis smulkmenomis. Tavęs laukia mūsų šaunusis imperatorius Dead One. Gavau laišką, kad atvyktum ryte.
–
Bevardis pasikniso chalato kišenėse ir numetė man sidabrinę apyrankę ant jos žibėjo violetiniai kristalai. Bevardis  lipo laiptais niūniuodamas kažkokią dainelę. Pajutau, kad mirties išvengiau, tik menko atsitiktinumo dėka. Gal milteliai nuteikė Bevardį ramiau, gal mergina... Įsivaizdavau, kaip Bevardis grįžta su kardu ir sukapoja mane lyg mėsos gabalą. Pasikeitus jo nuotaikai ryto galiu ir nesulaukti.
Skubiai grįžau į svetainę. Sargybinis vis dar miegojo, o gal gulėjo be sąmonės. Jo nebūtų pažadinęs ir orkestras grojantis “ Goodnight Irene“. Nuaviau jo batus ir nuvilkau apsiaustą.  Persirengęs, dar suabejojau, bet išėjau per paradines duris ir patraukiau miško link. Tiesiog negalėjau pasitikėti Bevardžiu. Jo užrašuose jis atrodė įdomi asmenybė, didvyris, bet dabartinėje realybėje jis atrodė sutrikęs ir nelaimingas. Pasikeitus jo nuotaikai galėjau būti paskerstas, lyg paršas. Negaliu pasitikėti jo gerumu dėl kažkokių užrašų. Broviausi siauriais takeliais, šakos čaižė veidą. Tarp šešėlių man jis pasivaidendavo Bevardis su kokiu kraupiu ginklu rankose. Sumauta paranoja, bet jeigu aš neklystu... Takeliui praplatėjus pasileidau bėgte. Lėkiau gal kokias penkiolika minučių. Be kvapo nugriuvau dailioje aikštelėje, kur kažkas padėjo du stambius tašytus kelmus ir staliuką. Nagi nebėgsiu taip visą naktį? Susmukau ant kelmo pasiknisęs sargybinio apsiauste radau pakelį cigarečių ir žiebtuvėlį. Pavadinimas skelbė “Elf Mall mint“ šyptelėjau prie visko prikišo nagus tie elfai a...  Miškas ir cigaretės puikus derinys, kuris dažniausiai ramino, tik ne šiandien. Tikiuosi, kad Dead One psichinė būklė geresnė. Jis gi dievas ir nemirtingas imperatorius. Jis gi privalo turėti kažkokį planą.  Mano likimas negali būti mirtis  svetimame pasaulyje. Mano niūrius apmąstymus pertraukė mandagus plonas balsas:
-Gal galėtumėte pavaišinti cigarete. Mano pakelis baigėsi ir taip skubėjau pas Bevardį, kad net nespėjau nusipirkti naujo.

Sutrikęs apsidairiau, bet taip ir negalėjau surasti balso savininko. Jis supratingai man pamojavo raudonu žiebtuvėliu. Prieš mane be jokių abejonių stovėjo gnomas. Jis buvo nužengęs, lyg iš girto airio sapno. Žalia skrybėlė tokios pat spalvos kostiumas raudoni plaukai, smailios ausys, batai su auksinėmis sagtimis ir žinoma trilapis dobilas įsegtas švarko atlape. Jo ūgis tikrai nesiekė 1, 50 metro. Susizgribęs, kad per ilgai į jį spoksau ištiesiau jam pakelį. Gnomas prisidegė cigaretę, vis dėl to progresas atėjo ir pas juos jie metė tradicines pypkes. Kurį laiką rūkėme ir tylėjome. Gnomas matyt iš mandagumo nusprendė pradėti pokalbį:
- Maloningasis drauge leiskite man prisistatyti mano vardas Silomas. Aš esu bankininkas, redaktorius ir kaip visi gnomai patarėjas ir gelbėtojas sėkmės ar nesėkmės klausimais. Jūs matyti esate nevietinis, vietinių gnomais čia seniai nenustebinsi.
- Taip esu nevietinis. Patekau čia gana keistu būdu. Sutrumpinant istoriją nukritau velniop tiesiai į Bevardžio kiemą. Ten supratau, kad jo biografinis romanas geresnis už jį patį. Prisibijojau dėl savo gyvybės teko bėgti.
Gnomas sukikeno:
- Taip ir man teko nuo Bevardžio bėgti, tik kaip jo redaktoriui ir finansiniam patarėjui vis tenka sugrįžti. Jeigu jau jis pradeda skelti monologus, lyg geriausiam dramos teatre geriau raityti kulnus.
–
Pokalbis pasisuko apie sėkmės, nesėkmės koeficientus. Bevardžiui rengiamą interviu ir daug kitų smulkmenų. Gnomas pasidalino nuogąstavimais, kad sėkmes man tikrai prireiks. Jis man padovanojo savo trilapį. Įtardamas mano skepticizmą pradėjo pasakoti apie laimingųjų dobilų auginimą. Gerasis gnomas, dar išbūrė bokalus, kurie atrodo niekada netuštėjo... Silomas buvo pilnas istorijų apie šį pasaulį, kurios galėjo būti iš piršto laužtos, bet vis tiek linksmino. Išlenkęs dar vieną bokalą Silomas išsitraukė žalsvą smuikelį ir grieždamas užplėšė dainą  Daina buvo gnomų kalba, nors nesupratau turinio, bet dainelė skambėjo linksmai. Po to aš pasiūliau palinkėti labos nakties Irenai. Šitą dainelę plėšėm iki užkimimo dar daugybę kartų. Turbūt skambėjom, kaip girtų velnių duetas... Kai galiausiai užkimom belinkėdami labos nakties susėdom žaisti kauliukais. Aš stačiau cigaretes, gnomas monetas, kurios buvo antroji valiuta po imperijos litų. Šiek tiek stebina piktų į aukštus postus lipančių lietuvių skaičius... Netgi nemirtingas imperatorius lietuvis. Kiek gi lietuvių begalinėje visatoje pilnoje paralelinių pasaulių? Nežinau ar dėl trilapio ar kitos likimo užgaidos dėka laimėjau aštuonias monetas ir pralošiau, tik vieną cigaretę. Apyrankė pradėjo švytėti, kai pasiekėm tokią girtumo būseną, kad kauliukais žaisti buvo nebeįmanoma. Silomas įbruko savo vizitinę į mano apsiausto kišenę. Vangiai linktelėjau ir atidaviau jam cigarečių pakelį. Tada užsimerkiau ir pasiruošiau tai nemaloniai sekundei, kai prasmengi į tamsą tarp pasaulių. Tamsą be jokių spalvų ar kitų dekoracijų....