Gyveni.

Sėdžiu. Galvoje atskirai laksto rankos ir kojos,
O už lango per sniegą nubėga vaiduokliškos pėdos.
Atsistoju. Ir vėl atsisėdu, ką reikia daryt nesumojęs.
Dūzgia mintyse, mano galvą svarinančios bėdos.

Apeinu aplink stalą. Sustoju ties kalbančiu veidrodžiu
Ir mano būtis apleidus gyvenimą, tyliai išeina.
Prašau dar Šiaurinės žvaigždės tėvo, būt mano kelrodžiu,
Bet jis tik niūriai pažiūri. Pamoja ranka ir nueina...