Nekaltumas

Trys vyriausi kaimo seniai tyliai stebėjo paklaikusius žmones, bėgiojančius gatvėmis; moteris, besiraunančias plaukus ir vyrus, draskančius lininius savo marškinius.

Prabilo pirmas:
Broliai mano,
Kas nutiko šiems vaikams
Ir ko jie rauda?

Antras tarė:
Beprotybė apima kiekvieną,
Mirt nepasiruošusį,
Jo valandai atėjus.

Trečias tarė:
Pasirodė devyni varnai
Ir dvylika vilkų už miesto vartų laukia.
Jų akys nukreiptos į šiaurę,
Jau girdėti trapios sniego plutos lūžiai
Po kojomis ateinančio.

Pirmas pakėlė galvą ir sušnabždėjo:
Giedram nakties dangui nėra žvaigždžių
Ir mėnuo nyksta, tolsta.
Nejaugi metas iš tiesų?

Trečias niūriai nudelbė akis į žemę:
Kyla rūkas. Tai garas iš Jo šnervių.
Pajauskit, koks mirties aitrumas.

Antras tarė:
Jis ateis ir pasisotins širdimis,
Užgers krauju ir
Gardžiai užkąs akimis.
O likučiai - puota paukščiams ir vilkams.
Antai, rujos vadas, jau laižo savo snukį.

Pirmas paklausė:
Ar gali kas apsaugot nuo pasaulio pabaigos?

Trečias nepakeldamas akių prabilo:
Mano tėvo tėvas pasakojo legendą,
Perduotą jam tėvo tėvo.
Prieš Jį turi stoti trys narsiausi kaimo vyrai,
Mirti pasiruošę,
Rankose laikydami po nekalto
Žmogaus širdį.
Jam tokios aukos užtenka
Penkioms kartoms.

Trys kaimo seniai apsidairė dar kartą ir, lyg ruošdamiesi tapti didvyriais, tvirčiau suspaudė savo lazdas.

Pirmas nusispjovęs tarė:
Neberasim šitam babely tyrų širdžių.

Seniai susėdo laukti mirties.