Auksinė žuvelė

Medžiai paklusniai linksta nuo audringo vėjo. Horizonte matosi juodų debesų virtinė. Iki šiol buvęs ramus vanduo pradėjo rodyti savo keteras ir apsunkino kelionę vienišai gulbei beplaukiančiai į nendrių užuovėją. Vidury ežero tinkluose įstrigusiai Živilei irgi nepatiko permainos. Sugalvok tu man iššokti iš tos valties ir dar tiesiai į žuvų tinklus. Draugus gerus irgi įsitaisei mergele. Iššokai ir niekas netgi nepasistengė ištiesti pagalbos rankos. Jie ir dabar dar tavęs nepasigedo. Matai tuos laužus ant kranto. Žinok, kad ten jie, vis dar geria, nepastebi, kad vieno žmogaus jau trūksta. Argi mama nemokė atsargiai rinktis draugus? Argi tėvelio pavyzdys neparodė, kad išsirinkus ne tuos kompanionus ilgai netversi šiam žiauriam pasauly? Plūduriuok dabar šiam vėsiam vandeny ir tikėkis, kad lietaus debesys nepasikvies savo gerų draugų žaibų. Sužinotum tada ką jaučia elektra gaudomos žuvys. Bet metų laikas sakė, kad pats metas pirmiesiems vasaros žaibams.
Nuo ežero kranto sklido juokas, muzikos ritmas. Živilė beveik galėjo pajusti alkoholio kvapą. O gal ir juto. Tikriausiai iš jos kraujotakos išgerta degtinė pradėjo garuoti. Gal ir gerai, pasaulis nustos suktis. Plūduriuoti su kojomis, įstrigusiomis tinkluose, paliks lengviau. Kodėl prieš porą valandų buvusi vakarėlio siela dabar palikta kankintis šaltame kape? Kur dingo herojai ir super didvyriai žadėję eiti su ja iki pasaulio krašto? Kur dingo Benas užnešęs ją į Šatrijos kalną? Jie juk matė kaip šokau į vandenį ir šaukiau, kad pati parplauksiu į krantą. Kodėl dar niekas nepasigedo manęs? Su jais šokau nuoga lietuje, su jais žadėjome būti draugais iki grabo lentos. Atrodo, kad maniškė lenta bus užkalta greičiausiai. O Dievulėliau, dar ir pykinti pradėjo. Prakeiktas vanduo siūbuoja silpną kūną ir nuodų pilną skrandį. Papuolė žuvelė į savo pačios pasirinktus tinklus ir nebegali išbristi. Tikriausiai gyvenimas taip sako, kad verta mirti kol dar jauna, kol dar kraujyje neužgeso gyvybės ugnis, kol dar siela laisva ir nesuvaržyta rutinos, apsimetinėjimų ir neapykantos savo gyvenimui. Elgiausi kaip beprotė, gyvenau kaip norėjau. Nieko nepaisiau ir nesikankinau del nieko, todėl nebaisu užmerkti akis. Bent jau nustotu tas vanduo siubuoti. Gal tuomet pasiduočiau, leisčiau kūnui suglebti ir nugrimzčiau. Plaukimo trenerė kažkada mokė undinėlės plaukimo. Mokė dvi kojeles suglausti ir judinti kaip vieną. Jeigu taip baisiai nepykintu gal ir išbandyčiau, bet dabar tiesiog neįmanoma apsiversti ant pilvo.
Vanduo pradėjo dar labiau teliūškuoti. Atrodo, kad krantas artėja. Jau galima beveik atskirti nebe tik garsus bet ir suprasti žodžius. Laužo šviesos artėja, rodosi, kad jos spigina tiesiogiai į užmerktas akis, skverbiasi pro akių vokus į rainelę ir bando ją apakinti.
-Ji čia.
-Griebkit už tinklų. Traukit ją laukan.
Ne, tik ne tas balsas. Skardus, šaižus ir rėžiantis ausis. Prašiau didvyrio, o ne šliužo. Prašiau supermeno, o ne golumo. Šlykštus, visuomet blaivus ir pasiryžęs pagelbėti Arvydas jau čia. Ačiū tau likime, kad spyrei man stipriai į sėdimąją ir parodei, kad reikia kapstytis iš šitos purvinos balos. Jau ir ant pilvo atsigulti ir paplaukti tuos kelis metrus neatrodo taip baisu kaip būti pagautai jo. Kaip ten tos undinėlės plaukia. Suglausti kojeles ir judinti kaip viena. Gilyn ir gilyn kol nebepamatys manęs. Vandens apsuptyje nebebuvo girdėti to baisaus balso. Bet plaučiai negali ilgai tverti be oro. Kodėl reikėjo tiek prisigerti, kad netgi nebepabėgi nuo nepageidaujamo gelbėtojo. Išviso ką tas idiotas čia veikė. Tas kuris pakvietė jį tegul meldžiasi, kad nuskęsčiau, nes kitaip mano įsiūtis bus neaprėpiamas. O tie plaučiai tokie silpni. Vis reikalauja deguonies ir reikalauja. Trumpam reikia išnirti, tik kelioms akimirkoms.
-Štai ji kvailiai, griebkite ją, pagaukite mano žuvelę.
-Mobi dikas mažiau priešinosi negu ji.
-Laikau tinklą, turime ją.
Živilė vargais negalais įkelta į valtį priešinosi ir rėkė kaip beprotė. Prakeikė visus savo gelbėtojus ir liepė nesikišti ne į savo reikalus. Merginai besigrumiant ir berėkiant jos kojos visiškai susipainiojo tinkle. Tinklo virvės taip stipriai įsirėžė į jos dešinę koją, kad kraujas visiškai nebegalėjo tekėti. O ji vis dar rėkė ir šaukė.
-Živile, nurimk, ar visai proto netekai. – Jai atsakinėjo Arvydas.
-Neaiškink ne tavo reikalas, ką kur ir kada darau.
-Kaip paskutinė kekšė nusigėrei, padarei man tiek gėdos, kad nebeturėsiu kur akių dėti. Stoties kekšė būtų santūriau atrodžiusi.
- Aš ne tavo, kad kažką man nurodinėtum.
-Kvailute, tu visada buvai ir būsi mano, bet nebijok, mano rankos daugiau tavęs niekada nebepaleis. Saugosiu tave ir globosiu, visuomet būsiu šalia ir iš mano tvirto glėbio nebepabėgsi. Taip Arvydas kalbėjo žiūrėdamas į tolį ir įsivaizduodamas jų bendrą ateitį. Netgi jo draugas, padėjęs ištraukti Živilę iš vandens sunkiai tramdė šypseną.
Živilei taip bloga paliko nuo jo tokių kalbų ir priekaištų, kad ji pati netgi nepajuto kaip atsisėdo ant valties krašto. Jai trūko erdvės, trūko oro, kurį rodėsi Arvydas atima iš jos. Nenumaldomas noras pabėgti iš šios valties užvaldė merginą ir ji pasiryžo dar vienam pasiplaukiojimui. Viena ranka sugriebė prie jos kojų suvyniotą tinklą, Arvydui tebežiūrint į niekada nebūsiančia ateitį, o jo draugui grumiantis su nuoširdžiu juoku Živilė iškėlė savo kojas per bortą ir panėrė.
Vanduo buvo dar šaltesnis negu prieš tai. Jis skaudžiai gnaibė Živilės odą. Mergina vėl bandė plaukti kaip undinėlė, bet tinkluose susipynusios kojos negalėjo netgi pajudėti iš vietos. Rankos dar bandė kapanotis, griebtis už nekenčiamos valties krašto, bet dugnas nenumaldomai artėjo. Vanduo nebeleido įkvėpti, bet skverbėsi į nuo šalčio susitraukusius plaučius. Galiausiai sąmonė aptemo nebe nuo alkoholio, bet nuo deguonies stokos.
Arvydas šoko paskui savo auksinę žuvelę į vandenį, bet šaltas vanduo išgazdino ir jį. Kūnas nepratęs prie šalčio patyrė šoką ir jis nieko kito nebegalėjo padaryti tik žiopčioti ir gaudyti orą. Per ilgai užtruko Arvydas apsiprasdamas su šalčiu, kad išgelbėtų merginą. Ištraukė jis jau ją nebekvėpuojančią. Na bent jau dabar ji nebegalės priešgyniauti jam.