Danguje pasiklydęs mėnulis-
Jis didelis ir šaltas tarsi ledas,
Jis vienišas ir žiūri į tave- į žemę.
Mįslingom akimis jis liūdnas žvelgia,
Ir nežinia, ką mąsto, ką galvoja...
Pajuodusiu dangum kažko ieškodamas klajoja.
Ir žemė naiviai gręžias į mėnulį,
Tarsi paklaust norėdama: ko reikia? -
Bet tik jo žvilgsnį susitikus akis nuleidžia.
Mėnulis dar liūdnesnis pasižiūri
Ir traukiasi tolyn, link paukščių tako...
Galbūt tenai jisai suras bičiulį,
Kuris išdrįs ištarti: labas.
Dėl savo vienišumo jis nekaltas,
Nekaltas ir dėl to, kad šaltas kūnas.
Nors išore atrodo tarsi ledas,
Tačiau vidus jo- gyvas gyvas.
Ir klaidžioja jis vienas po erdves
Ieškodamas, ko nors, gražaus ir gero...
Kad jo veide pabustų šypsena
Ir nebebūtų vienišas jo kelias.