Rašyk
Eilės (73348)
Fantastika (2195)
Esė (1496)
Proza (10378)
Vaikams (2516)
Slam (49)
English (1117)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Hario visiškai nejaudino, kad jį nusamdę keliauninkai stengiasi laikytis kiek galima atokiau. Veikiau panašėjo į žmogų, tvirtai žinantį, kas laukia sekančiame žingsnyje ir dėl to visai nepergyvenančio. Žingsniuodamas siauru takeliu tarp surūdijusių mašinų, nerūpestingai švilpavo linksmą melodiją, retkarčiais nusikeldamas skrybėlę ir nusibraukdamas prakaitą nuo visiškai plikos galvos.
Kadaise buvęs platus ir tiesus kelias, dabar žėlė melsvomis samanomis. Kai kurios atkarpos atrodė taip, tarsi po danga būtų sprogęs kažkas su neįtikėtinu galingumu, išlydydamas net akmenį.
Už jo tyliai šnabždėjosi keliauninkai, dar niekada neregėję tokių mašinų. Tačiau lįsti arčiau ar net liestis, nedrįso.
Nedrąsiai atsikrenkštęs Tomas pažadino Harį iš savų minčių. Linksma melodija sutrūkčiojo ir dingo už kietai sučiauptų lūpų.
- Mes taip ir eisim?
Haris suraukė antakius ir nesąmoningai nusitraukęs skrybėlę, plekštelėjo ja per šlaunį, nupurtydamas gelsvas smėlio smiltis, kurias vis dar iš dykumos atnešdavo vėjas.
- Na taip – nesislapstydami? - skaisčiai nuraudo Tomas nudelbdamas akis.
- O ką?
- Žmonės pasakoja negerus dalykus apie Mašinų Kapines.
Haris iš kišenės išsitraukė  portsigarą, bet iš pirmo žvilgsnio – padaryto iš sidabro. Pastuksenęs kruopščiai susuktą cigaretę, ją įsikando ir niūriai įsispoksojo į vyrą.
- Na gi, pasakok daugiau, - eidamas iš visų jėgų spyrė į vienos iš mašinų atsivėrusias dureles, kurios įlinko ir dunkstelėjo ant žemės, pabaidydamos taikiai saulėkaitoje snūduriuojantį driežą.
- Jose ilsisi Mašinos...
- Aha, - padrąsino Haris.
Tomas giliai įkvėpė ir paspringo dvokiančiais dūmais.
- Tos Mašinos kadaise tarnavo žmonėms, žudė už juos, kovojo už juos, o kai viską sunaikino – užgeso, laukdamos tinkamos akimirkos pulti. Jos ilsisi būriais, o vos tarp jų žengia žmogus- puola vienu ypu ir sudrasko.
Haris sustojo.
- Nejaugi?
- Taip šneka žmonės, kurie tai matė iš toli, - atkakliai, bet vis labiau rausdamas atsakė Tomas.
- Ką gi.
Haris trūktelėjo nuo peties šautuvą ir nukreipęs į vieną iš surūdijusių mašinų, paspaudė gaiduką. Šūvio garsas nuvilnijo ramiu oru, atsiliepdamas šimtais aidų. Nelaiminga mašina tarsi pasipurtė. Nurimus sukilusioms dulkėms, visu gražumu atsivėrė stambios kulkos paliktas plyšys dangtyje.
- Na, kada šita pabus? O gal ta labiau gyvesnė? – Haris nukreipė šautuvą į apvirtusį vilkiką.
Kulka išmušė jo vienintelį sveiką veidrodėlį. Trečią kartą Haris šautuvu bakstelėjo Tomui į krūtinę.
- Nelabai supratot. Pasamdėt, kad vesčiau jus iki tos vietos, kur paprastai visiems drąsuoliams pritrūkdavo jėgų. Bet tikrai ne klausytis paikų istorijų, kurias tokie kaip tu seka prie laužų, kepdami mamutą.
- Kas tas mamutas?
Haris nudelbė jį tokiu žvilgsniu, kad Tomas panoro tuoj pat sulįsti į žemę.
- Tos mašinos gali padaryti vienintelę žalą – užvirsti ant tavęs. Nors greičiausiai – tai būtų tik į naudą. O dabar žiūrėk savo reikalų.
Vienas vyrų žingtelėjo artyn, spausdamas kažką už apsiausto skvernų, tačiau sutikęs šaltą žvilgsnį, tik padrąsinančiai papurtė Tomą už peties.
- Dar kas nors žino kokių istorijų? Apie mašinas?
Haris nusviedė suglamžytą cigaretę į šalį ir prisidegė kitą. Jo veide net dabar nepasirodė jokio emocija. Iš naujo užtaisęs šautuvą, apsisuko. Tačiau eidamas daugiau nešvilpavo.

Kelionė tarp rūdijančių mašinų tęsėsi iki vakaro. Haris sustojęs prie pat bedugnės krašto, kur kadaise buvo tiltas, ramiai gurkšnojo vandenį iš odinės gertuvės, spardydamas mažus akmenukus žemyn į sūkuriuojantį rūką. Atrodė, kad žemė prasivėrė iki pat šerdies, prarydama visą tilto viršūnę. Tik labai įgudusi akis būtų pastebėjusi senus metalinius lynus, beveik visiškai užverstus nuolaužomis ir gelžbetonio luitus. Kitą pusę visiškai dengė rūkas. Bet ne toks, kokį buvo įprasta regėti. Šis pačioje viršūnėje blyksėjo žaibais, o pūstelėjus vėjui, iki šio krašto atnešdavo svilėsių dvoką.
- Kelio pabaiga?
Tomas stengėsi laikytis šiek tiek atokiau nuo prarajos ir tik smarkiau gobėsi į apsiaustą, gelbėdamasis nuo kylančio šalto ir drėgno oro. Sunku buvo patikėti, kad už dienos kelio plyti smėlio dykynė ir tvieskia saulė.
- Čia pailsėsim iki aušros.
Nedidelis vėjo gūsis labai trumpą akimirksnį šiek tiek praskleidė rūko užtvarą ir kitoje prarajos pusėje šmėkštelėjo tamsus ilgas pavidalas. Pasigirdo daugybės kojų trepsėjimas  ir vėl viskas nutilo.
Tomas tūptelėjo, traukdamas kirvuką su keistai trumpu kotu ir baugščiai apsidairė, ieškodamas priedangos.
Nė nekrustelėjęs, Haris paspyrė dar vieną akmenuką žemyn.
- Slėpkis.
- Klausyk, ką aš jums sakiau?
- Ten, kitoje pusėje, kažkas yra.
- Ir?
- Kaip tai?
Haris kiek nustebęs spoksojo į Tomą, kuris pirmą kartą parodė ryškesnes emocijas. Vėjo nugairintame veide plykstelėjo pyktis ir vyras sugniaužė kumščius.
- Mes sumokėjom, kad saugiai nuvestum iki Aldvino.
- Nėra jokio Aldvino ir jūs esat saugūs, - Haris pasilenkęs pakėlė kumščio dydžio akmenį ir vienu mostu švystelėjo jį į kitą pusę, lygiai į tą pačią vietą, kur Tomas rėgėjo šešėlį.
Akmuo pasišokinėdamas nusirito tarp gelžbetonio nuolaužų.
- Patikėk – jūs net nesugebėsit išvysti to, kas jus gali čia užpulti. O dabar – ilsėkitės. Rytoj eisim be sustojimų.


Ryto keliautojai laukė su nekantrumu. Pailsėję po kelionės, jie kur kas gyviau svarstė apie ateitį, nedrąsiai dalinosi optimistiškomis mintimis. Dabar, nužengus taip toli, Aldvinas atrodė vis labiau realus. Net tylusis jų vedlys negąsdino.
- Ne vieną jau vedė. Gi kažkur tai mus veda. Tiesiog užsidaręs žmogus, - siurbčiodama arbatą šnabždėjo Margarita – antroji iš moterų, - pats Dievas mus čia atvedė. Reikia tik daugiau tikėjimo. Viską įveiksim kartu, - ištiesė delnus į šalis.
Tomas, tebelaikydamas snaudžiančios žmonos ranką, šypsodamasis spustelėjo Margaritai delną, sulaukdamas rimto linktelėjimo. Nepatiko ši moteris su Biblijos žodžiais lūpose, prisiplakusi prie jų vien dėl to, kad mokėjo priimti naujagimius. Tačiau nieko keisti nebebuvo galima.
Prieblandoje už nugarų šmėkštelėjo aukštas Hario siluetas. Veidą  akimirksnį nušvietė nedidelė liepsna, po kurios liko tik žioruojantis ir smilkstantis taškelis.
- Jei atsibudot, laikas eiti.
- Dar keletą akimirkų.
Haris ramiai spoksojo į prašnekusio  plačią nugarą. Iš pažiūros – tiesiog Moriso brolis dvynys, tik kur kas lieknesnis per liemenį ir plaukais, suveltais į dredus. Vienintelis iš būrio, atrodantis kaip žmogus, kuris galėtų už save pakovoti.
Prieblandoje vienodais intervalais ryškiau sužibdavo žioruojantys tabako pelenai. Buvo taip tylu, kad net galėjai girdėti, kaip gurgia kažkurio iš penketo pilvas.
- Kodėl manai, kad aš, - Haris trumpą akimirką susimąstė, - lauksiu?
Rūkstančios tabako dulkės nusklendė ant žemės.
- Todėl, kad mes tave pasamdėm ir tu klausysi mūsų, - vyras atsistojęs pasirąžė pečius, įžūliai dėbsodamas Hariui į akis, - jei manai kitaip – sakyk. Bet – mūsų daugiau.
Sprigtelėta nuorūka nuskrido į šalį. Haris pasitaisė smunkantį diržą su revolveriu.
- Jei gerai supratau – jūs mane nupirkot?
- Taip.
- Ir turiu klausyti kiekvieno žodžio?
- Būtent, - vyras pasisukęs į draugus raminamai linktelėjo, sunerdamas rankas ant krūtinės.
Vienintelis Tomas nusuko žvilgsnį ir prieštaraudamas papurtė galvą.
- Čia jūsų žodis yra paskutinis.
- Pagavai mintį, seni. Gal ne toks ir kvailas esi. Mes ne kokie skretenos, kuriems gali grasinti, o paskui paklaidinęs apiplėšti, kaip likusiuosius. Nuvesi saugiai ten, kur norim, sumokėsim dar.
Vyras demonstratyviai pakilnojo žarsteklį, kurį prieš tai slėpė už nugaros.
- O kas bus, jei tave nušausiu tiesiog vietoje?
- Grasini?
- Ne, klausiu.
- Robertai, užteks, - Tomas padėjo vis labiau širstančiam draugui ranką ant peties.
- Ar girdit? Jis mums grasina?
- Jei tave reikės nušauti vien dėl to, kad nuvesčiau kitus į miesto gilumą, taip ir padarysiu.
Haris pasitaisęs skrybėlė apsisuko ir ramiai nuėjo link prarajos. Ore tvyrojusi įtampa tuo pat atslūgo.
Pirmasis juo pasekė Tomas su žmona, po to Margarita, nuolat tylintis trečiasis vyriškis. Paskutinis, dar kiek palūkuriavęs ir sodriai nusikeikęs, nupėdino ir Robertas. Tačiau žarsteklio nepaleido, tik niūriai spoksojo į vedlio nugarą.
Haris lūkuriavo prie pat bedugnės krašto. Persisvėręs per kraštą į kažką įsikibo ir sekančią akimirką nuslydo į tirštą rūką. Pasigirdo tik metalo skambtelėjimas.
Tomas pasilenkęs pažiūrėjo į apačią. Prieš tai tvyrojęs rūkas buvo šiek tiek nusėdęs, tarsi vanduo per atoslūgį. Dabar kur kas ryškiau švietė apačioje dūlančios metalo konstrukcijos. Haris, lėtai, tačiau tvirtai kabindamasis į storą, kaip žmogaus juosmuo, kabelį, slinko keistos jėgos išraityta  sija, palengva apgaubiamas tankaus rūko. Net neatsigręžęs ar jį kas seka, po kelių akimirkų visiškai dingo iš akių. Tik girdėjosi, kaip į plieną bildi jo šautuvas.
- Aš ten neisiu, - Lara prigludo prie Tomo, tvirtai spausdama savo kiek išsipūtusį pilvą, - tiek tos paikos svajonės, grįžtam.
Tomas kiek nustebęs pažiūrėjo į žmoną ir drąsinamai ją apkabino.
- Po to, kai tiek daug pasiekėm, įveiksim ir šią atkarpą. Aš būsiu už tavęs.
Neatrodė, kad ją šie žodžiai būtų įtikinę, bet prislinkęs Robertas jai kažką sušnabždėjo į ausį ir Lara pagaliau linktelėjo. Išbalusi, tarsi ketintų tuoj pat nualpti, ji suspaudė Tomo ranką.
Pirmasis ant sijos užlipo Robertas, tarsi norėdamas pademonstruoti, kad niekas jo neišgąsdins. Kabelis lėtai siūbavo į šalis ir vyras po kelių žingsnių tuoj pat apsipylė prakaitu. Kad ir kaip stengėsi nežiūrėti žemyn, tačiau vis nesusilaikydavo dėbtelėjęs žemyn.
Labai lėtai penketas slinko sija, kuri vietomis buvo beveik visiškai nutrupėjusi, o vietomis – išsikraipiusi taip, kad reikėdavo kuriam laikui paleisti kabelį, norint patekti toliau. Rūkas buvo toks tirštas, kad greitai negalėjo vienas kito matyt. Margarita dar bandė šūktelėti, norėdama padrąsinti ne kitus, o labiau save, bet aidas nuskambėjo taip kraupiai, kad tuoj pat susičiaupė. 
Tomas, kaip ir visi likusieji save tylomis įkalbinėjo nežiūrėti žemyn, tačiau nesusilaikęs vis dirstelėdavo. Tik niekaip negalėjo suprasti – apačioje rūke tikrai kažkas rabždenosi akmens siena ar tai tebuvo kvailos jo fantazijos. Ir ta nežinomybė su kiekvienu žingsniu vis labiau baugino.
Paskutinė atkarpa iki kito kranto baigėsi didžiuliais suvirtusiais metalo lakštais, rodos, net priaugusiais prie žemės.
Nuo pat žemės iki dangaus, kaip seni pavargę milžinai, kilo galingo dangoraižiai. Vienas jų kadaise nugriuvęs nesubyrėjo, o tik įsirėmė į kitoje pusėje stovinčius savo giminaičius, sudarydamas tarsi didžiulį stogą.
Ilga juodos dangos gatvė tįso į priekį. Batai trupino langų stiklų likučius, o kanalizacijos angos buvo visiški užneštos storo vis dar garuojančio dumblo sluoksnio. Kaip kvaila priešingybė šiems vaizdams, šonuose tebeaugo medžiai, susodinti lygiais intervalais, o šiukšliadėžės nebuvo net paliestos. Tik vieno ko pasigedo keliautojai – gatvėje nebuvo nė vienos mašinos. Tik tolumoje juodavo apverstas dviratis sulankstytu ratu.
Kad ir kiek daug jie buvo matę, tačiau ne vienas dar neregėjo tokio milžiniško miesto.
Vienintelis Haris nesigrožėjo šia tyla ir ramybe. Užvertęs galvą godžiai gėrė iš odinės gertuvės ir spoksojo į kelio ženklą su trejomis lentelėmis.
- Dar turi tą savo popiergalį?
Klausimas nuskambėjo taip tyliai, kad reikėjo keletos akimirkų suprasti, kad to klausė Haris. Sunkiai šnopuodamas Tomas atsistojo ir priėjo artyn.
Nusitraukęs pirštines, Haris atsargiai paėmė popieriaus lakštą, nepastebėdamas, kaip Tomas spokso į tatuiruotę, vaizduojančią valtį be burių ir po ja nasrus pražiojusią baisią vandens būtybę su trimis ragais.
- Eisim čia.
Daugiau nieko nesakęs, žengė sankryža į kairę.
- Palauk.
Vedlio žingsnis kiek sulėtėjo, tačiau visiškai nesustojo.
- Iš kur žinai, kad čia?
Haris atsisuko į Tomą, baukščiai slepiantį savo paslaptingą popierių kišenėje.
- Nes parašyta, kad eiti čia.
- Kur parašyta? Gal laikas ir mums papasakoti?
- Parašyta ten, -dūrė pirštu į krūtinę, kur Tomas paslėpė popierių, - ir ten, - parodė į vieną iš lentelių ant pasvirusio stulpo.
Tomas užvertė galvą. Ant kadaise buvusios balkšvos lentelės dar ryškėjo žodis „Steinweisen str. “ Kažkas nepasivargino per vidurį nupiešti gana nepadorų ženklą.
- Palauk, tu supranti, kas parašyta lape?
Haris neatsigręždamas žingsniavo pirmyn stebėtinai gatve, pačiu viduriu, kuriuo driekėsi linija.
- Ar girdi? - Tomas grubiau, nei norėjo, truktelėjo už apsiausto rankovės ir tuoj pat buvo nublokštas ant žemės aštraus skausmo žande.
Keletą akimirkų jis tik sunkiai švokštė, bandydamas neprarasti sąmonės. Galvoje tarsi sproginėjo šimtai mažų saulių.
Haris nusitraukė ir antrąją pirštinę ir nusimovęs kasteltą, pasitrynė krumplius. Pritūpęs šalia, sunėrė pirštus ir įdėmiai nužvelgė Tomą.
- Jums neturėtų rūpėti, ką aš suprantu tol, kol vedu ten, kur įsivaizduojat kažką esant.
Už kelių žingsnių sustojo Lara ir susiėmė už burnos, pamačiusi kruviną dryžį ant Tomo skruosto. Haris, tarsi sveikindamasis, timptelėjo skrybėlės kraštą žemyn ir linktelėjęs atsistojo. Kaip ir prieš tai, taip ir dabar veide nebuvo jokių emocijų, tik šaltas santūrumas.
Iki pat vakaro nė vienas nebandė arčiau prisigretinti prie vedlio. Tarsi koks kraupus šešėlis jis slinko priekyje, niūniuodamas įvairiausias melodijas. Vienas buvo galima atpažinti, kitos – nepriminė nieko girdėto iki šios akimirkos. Jo visai netrikdė kraupūs ir užgesę dangoraižiai, dygstantys abejose pusėse. Eidamas net nė karto nežvilgtelėjo į tuščius langus. Šautuvas tingiai suposi ant peties.
Tomui vis dingojosi, kad pro tuos langus jį stebi smalsios akys, tačiau kad ir kaip žvairavo, nieko nepastebėjo. Tačiau slogus sekimo įspūdis liko.
Jei ne sąmonės piešiami kraupūs paveikslai, kelionę tarp mirusių dangoraižių drąsiai galėjai vadinti lengviausia iš visų, kurias teko patirti – tarsi nematomo šlavėjo ranka buvo nušluotas net smulkiausios dulkės. Nors daugelis namų buvo pusiau sugriuvę, tačiau ant lygaus ir tamsaus kelio nesimėtė nė vienos nuolaužos. Po pavieniais medžiais stūksantys suoliukai kvieste kvietė prisėsti ir pailsėti. Tačiau vos Larai žingtelėjus į šalį ant jų prisėsti, vedlys įsakmiai mostelėjo ranka.
- Net nebandyk.
- Aš pavargau, - irzliai atsikirto Lara, - einam visą dieną.
- Negalima ant jų sėst.
- Aš noriu pailsėti. Ar ir man smogsi, kaip Tomui?
Tomas nuraudo, mintyse dėkodamas, kad to negalima išvysti per tankų rūką, nupilkinusį veidus, tačiau stipriau suspaudė kumščius.
- Tomai. Atsisveikink su žmona, jei ji tikrai nori ten
Haris sunėrė rankas ant krūtinės.
Tomas nusuko žvilgsnį nuo Laros, kuri su kiekviena diena tapo vis irzlesnė.
- Kodėl negalima ten sėst?
Medinės lygios suoliukų lentelės atrodė taip, tarsi ką tik būtų nudažytos. Šalia stūksojo metalinė šiukšliadėžė su šiek tiek pravertu dangčiu, o įprastą normalią dieną pavėsį būtų suteikęs šalia augantis jaunas medelis, kurio lapai net tokioje rūko prieblandoje skaisčiai žvilgėjo nuo drėgmės. Tarsi dailus paveikslėlis, atrodantis daugiau, nei keistai. Bet visgi jis čia buvo.
- Negalima.
- Cha, juokdarys.
Haris nustūmė skrybėlę ant pakaušio ir smalsiai nužvelgė vyrą, kuris visą laiką tylėjo. Koks jo vardas? Vystantis veidas vis dar neslėpė stebėtinai dailių bruožų ir galėjai garantuoti, kad jaunystėje jam dėmesio tikrai netrūko. Tačiau jis visą laiką tylėjo, puse žingsnio atsilikdamas nuo visų kitų, tad dabartinis jo išsišokimas ne be reikalo nustebino vedlį.
- Ko spoksai? Sakau – esi juokdarys.
Haris vis dar lūkuriavo vienoje vietoje, tarsi neapsispręsdamas ką daryti.
- Mačiau tokių kaip tu šimtus. Visi dabar pūva žemėje, - toliau šnekėjo vyras, nusikabindamas kuprinę, - gyvenat vien iš vargšų, kuriuos galima išnaudoti. Viską tu žinai – kur eiti, kur pasukti, kur palaukti, kol tavo draugužiai džiaugsis į spąstus įkliuvusiais paukštyčiais.
Hario veidas liko toks pat akmeninis.
- Čia įprastas miestas, kokių tūkstančiai yra. Ir čia yra įprastas suoliukas, kitaip aš ne Dorianas Grumsas.
- Kariškis?
- Iš V Suvienytojo legiono, - Dorianas išpūtė krūtinę, niūriai suraukdamas antakius, - ir patikėk, vaikeli, mačiau tai, ko tu net nesapnavai.
Jis drąsiai nužengė nuo kelio ir prisiartino prie suoliuko. Labai trumpą akimirksnį jis sudvejojo, tačiau vidinis įkarštis varė pirmyn. Klestelėjo visu svoriu ant suoliuko ir atsilošė.
Nieko neatsitiko ir jis, šypsodamasis, kilstelėjo ranką.
- O ką aš sakiau?
Jis atsirėmė rankomis į kraštus, norėdamas pasislinkti į šoną, kad ir kiti galėtų prisėsti ir šypsena dingo. Trūktelėjo dar kartą, tačiau kūnas tarsi buvo prilipdytas prie lentų.
- Kas per...
- Bandysi jam padėti?
Kažkas Hario balse privertė Robertą sustoti.
- Ei, nebejuokinga. Padėkit, po velniais jus.
- Kas tai?
Haris neatsakė. Už tuščių langų sutraškėjo šimtai garsų, tarsi kas būtų plėšęs plonus popieriaus lakštus. Tomas staiga užvertė galvą, dėbsodamas į langus. Viename iš langų šmėkštelėjo plonas šešėlis.
- Prieisi artyn, mirsi.
Margarita sustojo.
- Einam, neverta čia užsilikti.
Haris apsisuko, eilinį kartą net nežiūrėdamas ar kas jį seka ir nupėdino priekin.
- Palauk, taip jį čia ir paliksi? Nepadėsi jam?
Vedlys sustojo. Likusieji į jį spoksojo, kaip į beprotį. Dorianas vis dar bandė atsiplėšti nuo suoliuko. IŠ bato aulo ištraukęs nedidelę geležtę, pakišo po šlaunimi, bandydamas nupjauti kelnių kraštą, tačiau tik įsipjovė.
- Visi nori, kad jam padėčiau?
- Kas per kvailas klausimas, - sušuko Lara, - aišku, kad visi.
Haris įkišo ranką į kišenę ir pagraibęs ranka ištraukė visas penkias monetas, kuriomis jam ir buvo sumokėta. Paėmęs pačią mažiausią, nusviedė ją Dorianui. Beveik nematomu judesiu trūktelėjo revolverį iš dėklo. Vyro galva krestelėjo atgal ir rankos suglebo. Šūvio aidas nusirito gatve į priekį, drebindamas langų stiklų likučius. Moneta atsitrenkusi į dar šiltą krūtinę, nukrito ant žemės.
- Jei dar kam reikės pagalbos, drąsiai kreipkitės.


Pailsėti jie sustojo tik pasiekę sankryžą, keistai panašią į tą, nuo kokios pradėjo.  Haris išsitraukęs titnagą, vikriai įskėlė ugnį. Niekas nematė iš kur jis ištraukė sausų lentų, tačiau niekas ir nenorėjo klausti, tik kišenėse spaudė tuos ginklus, kokius turėjo, nepakeldami akių. Tokia situacija Harį kažkodėl labai linksmino.
- Jei mane žudysit, ateikit visi iš karto. Po vieną gali ir nepavykti.
Vis greičiau įsiplieskianti ugnis apšvietė visų veidus.
Keliautojai susėdo ratu, nežiūrėdami į rūką. Atrodė, kad tai, kas šmėkščiojo tuščiuose languose, palengva rinkosi už nugarų, tarsi laukdami, kol drąsesnis nuspręs nužengti iš šviesos rato.
Haris pasitraukė kiek toliau ir netrukus jo akmeninį veidą apšvietė kita liepsna, tik kur kas mažesnė ir blyškesnė. Ištiesęs į ugnį pėdas, jis prasisegė švarką.
- Neik ten, - sušnabždėjo Lara, Tomui sujudėjus.
- Nieko man neatsitiks.
- Nepasitikiu tuo gyvuliu. Neik.
Tomas švelniai pabučiavęs žmoną, išsivadavo iš rankų ir skubiai nuslinko prie vedlio, kuris nesiteikė net žvilgtelėti. Susikaupęs valė revolverio vamzdį, valydamas suodžius, likusius po šūvio. Šalia, ant papilkėjusios nosinės gulėjo likę keturi šoviniai.
- Kiekvienam po vieną?
Haris primerkęs vieną akį žvilgtelėjo į ginklo vamzdžio vidų.
- Kiek išviso nušovei šiuo ginklu?
- Bet juk tau patinka nepasverta rizika, - Haris paguldė revolverį ant nosinės šalia šovinių, - nuolat lendi ten, kur nereikia. Čia kai kurie turi, kaip ten ją – asmeninę erdvę.
- Rizikinga buvo eiti per dykumą, bet mes ją įveikėm, rizikinga buvo eiti su ginkluotu keistuoliu, tačiau mes einam. O kas daugiau beliko? Nebijai po tos žmogžudystės, kad rytoj gali nebepabusti?
Vedlys neatsakė.
- Atsakyk sąžiningai – kur mes einam?
- Sakėt, kad reikia į Aldviną.
- Bet ar jis yra?
Haris nežiūrėdamas palengva įstūmė šovinius į būgną ir nukreipė ginklą Tomui į veidą.
- Sakyk – ar šitame lizde yra šovinys ar jis tuščias?
Šaltas prakaitas nusruveno pakaušiu ir Tomas neramiai pasimuistė, spoksodamas į tamsias vamzdžio žiotis.
- Tu žinai, kad būgne dar liko keturi šoviniai, bet ar į tave spokso vienas iš jų ar ne?
- Kaip tai susiję?
- Atsakyk – šovinys ar ar tuščias lizdas? Mėgsti rizikuoti, tai surizikuok.
- Kai paspausi gaiduką, sužinosiu.
- Būtent, - Haris nuleido revolverį ir suplojo delnais, - kai nueisim į vietą, tai ir sužinosi.
- Bet tu vedei daugybę žmonių. Privalai žinoti. Be to – supranti, kas parašyta šiame popieriaus lakšte.
Tomas iš užančio išsitraukė kruopščiai sulankstytą popierių ir ištiesė Hariui.
- Nemanau, kad sužinojus, kas ten parašyta, būsi laimingesnis.
- Sumokėsiu.
Ištiesęs ranką, Haris paėmė popieriaus lapą.
- Paiešką pradėk nuo Išminties akmens. Tau kelią parodys Orionas, o iki tikslo atves vandens srovė. Eidamas ten žinok – negrįši. AAAA. Dabar ramiau?
Tomas nieko nesakydamas spoksojo į blyškią plėvesuojančią liepsną.
- Kam tai taip reikėjo slėpti jau nuo pat pradžių? Galėjai iškart pasakyt.
- Nes vis tiek jūs nė vienas nepasieksit Aldvino, - Haris kilstelėjo revolverį ir paspaudė gaiduką.
Tylaus plaktuko tarkštelėjimo nepalydėjo joks šūvis.


Ryte pakilęs žvarbus vėjas išsklaidė rūko juostas. Tomui beliko nusijuokti iš savo baimių – su rūku dingo ir pojūtis, kad kažkas juos stebi. O ir suoliukai ryškioje šviesoje nebeatrodė tokie viliojantys. Atrodė, kad būtų ištepti mase, panašia į smalą.
Tačiau nė vienas nenuleido žvilgsnio nuo vedlio nugaros. Robertas vis užsimindavo, kad sugebėtų rasti kelią patys, jei atsikratytų tuo žudiku, tačiau tokias mintis sutikdavo tik keli nedrąsūs linktelėjimai.
Tik nė vienas negalėjo suprasti, kodėl Doriano mirtis sukrėtė kur kas mažiau, nei buvo galima tikėtis.
Tomas kelis kartus vis išsitraukdavo popiergalį ir lygindavo tolumoje matomą vaizdą su nupieštu jame. Rodėsi, kad tolumoje mato kažką keistai panašaus į didžiulį penkiakojį vorą. Nors Lara sakė, kad ten tik dar aukštesni pastatai.
Dabar, ryškesnėje šviesoje, jie regėjo tai, ko nepastebėjo po rūko sluoksniu – apversti rūdijantys konteineriai skersgatviuose, beveik visiškai suirusios dangoraižių sienos, išvagotos tamsių voratinklių.
Praeidami pro vieną suoliuką, ant kurio sėdėjo išsišiepęs skeletas, jie visi nusuko akis. Kaukolėje tebebuvo matoma kulkos palikta skylė. Bet turbūt tik vienintelis Tomas pastebėjo, kad kojų kaulai buvo tarsi apgraužti. Kas tai padarė – nedrįso spėti.
Beje- apie tai, kas parašyta popieriuje, irgi neprasitarė. Net apie pokalbį užsiminė labai skurdžiomis detalėmis, o apie vedlio paskutinius žodžius išvis nutylėjo. Tiesiog nebuvo įsitikinęs, kad tai pakeltų jų, jau sumažėjusio, būrelio ūpą.
Kuo labiau juodas kelias prastėjo, tuo daugiau skeletų trūnijo ant šaligatvių. Nejučiomis Tomas vis nukreipdavo akis į juos, mintyse spėliodamas – Hario tai darbas ar ne. Iki to jie buvo matę dar ne tokių vaizdų, tačiau kažkodėl dabar šios tuščios akiduobės, nukreiptos į kelią, gąsdino labiausiai.
Tik vienas vienintelis skeletas gulėjo viduryje sankryžos, rankas ištiesęs į vieną pusę. Tarp šonkaulių kyšojo galybė metalinių nuolaužų, o apie kaklą buvo apvyta dygliuota viela.
Haris sustojęs batu paspyrė šlaunikaulį ir susimąstęs apsižvalgė.
- Kas čia?
- Kaulai.
Tomas nutilo, nerasdamas daugiau žodžių. Ant liežuvio galo sukosi žodžiai, kurių nedrįso garsiai ištarti.
- Eisim ten.
Haris pasuko ta kryptimi, kuria buvo nukreiptos skeleto rankos. Tomas pasiskubino prisigretinti šalia ir prislopino balsą.
- Čia – Orionas?
- O tu protingėji, - suplojo delnais Haris, - gal sakau – aš grįžtu į namus, o pats jau kaip nors nuvesi likusius?
- Kas jam nutiko?
Haris tylėjo keletą minučių. Eidamas prasegė švarko rankoves ir ir apnuogino dilbį, ištatuiruotą iki pat riešo.  Pačiame viduryje ryškiausiai švietė talentingos rankos išbadytas moteriškas veidas. Tomas vos sugebėjo atplėšti akis nuo dailiausių, kada nors matytų, bruožų.
- Iš pradžių mes jį pakabinom ant spygliuotos vielos ir deginom padus tol, kol ėmė kaukti, kaip pasiutęs šuo. Po to nudyrėm odą nuo veido ir keturis diržus iš nugaros, kuriais surišom rankas. Kai ėmė garsiai rėkti, susmeigėm metalinius virbus į krūtinę, kad pritrūktų oro. O po to palikom nakčiai. Kai paskutinį kartą mačiau, jis dar kažką vapėjo.
Tomas tylėjo. Probėkšmomis žvilgtelėjo į Hario veidą, tačiau jame nebuvo nei liūdesio, nei pykčio.
- Kodėl taip pasielgėt?
Haris gūžtelėjo pečiais ir nusisuko.
- Turbūt iš neturėjimo ką veikt.
Apie tokius didelius miestus Tomas buvo girdėjęs tik iš pasakojimų ir legendų. Atseit – juose gyvenę tūkstančiai žmonių, o gatvėmis riedėdavo metalinės dėžės. Galva paprasčiausiai neišnešė tokio vaizdo. Sunku buvo patikėti, kad egzistuoja gyvenvietės su daugiau nei šimtu žmonių.
Tolumoje regimas keistas pavidalas su kiekvienu žingsniu vis labiau priminė pastatą su penkiomis kolonijomis. Oras vis greičiau sausėjo, suspindo saulė mažame dangaus lopinėlyje tarp dangoraižių ir teko žvalgytis gerokai prisimerkus. Bet Tomas buvo beveik užtikrintas, kad tai tas pats pavidalas kaip ir paveiksle.
Tik jo bendražygiai vis labiau niaukstėsi ir vis su didesniu nepritarimu žvelgė į vedlį.
- Ar tu matei, kad jis miegotų ar valgytų? - į ausį sušnypštė Lara, - mano močiutė pasakojo apie robotus, kurie sukilo prie mus, žmones.
- Koks jis tau robotas, atsipeikėk.
- Velnio pasiuntinys.
Tomas atsisuko į Margaritą, kuri kiekvieną laisvą akimirką čiupdavo Bibliją. Nors ir teko gerokai suabejoti ar ji išvis moka skaityti.
- Paprastas valkata ir tiek, - nukirto Robertas, akmeniu galąsdamas peilį, - jis manęs nesuvystys taip paprastai. Tik ne tada, kai Aldvinas jau ranka pasiekiamas.
Visi nejučiomis sutartinai įsmeigė žvilgsnius į horizonte boluojantį aukštą kaip kalnas pastatą. Sunku buvo pasakyti, kodėl buvo nuspręst, kad kelias pasibaigs būtent ten.
Haris atsistojo ir visi apmąstymai baigėsi. Lara su vis didesniu nuovargiu veide sunkiai atsiduso.
Kairėje besidriekiantis vešlus parkas kvieste kvietė prisiglausti pavėsyje. Saulė vis stipriau spigino, primindama, kad vis dėlto jie tebėra apsupti dykumos. Stori, susipynę medžiai suaugo taip tankiai, kad liko tik menki plyšiai. Virš lapijos, šiek tiek tolėliau, kilo aukštas bokštas su juoda nuo dūmų viršūne.
Haris sustojo ir susimąstęs pakėlė galvą. Plonos šnervės šiek tiek krustelėjo, tarsi jis uostų orą.
Orą sudrebino skardus griaustinis, nors dangus ir buvo giedras. Nespėjo aidas nurimti, kai nuskambėjo antrąkart.
Haris atsisuko veidu į juos, bet žiūrėjo į dangoraižių jūrą už nugarų.
Trečią griaustinį iškart lydėjo ketvirtas ir žemė šiek tiek virptelėjo.
Pats nežinia ko bijodamas, apsigręžė ir Tomas.
Paskutiniai likę sveiki dangoraižių stiklai kaip pašėlę vienas po kito spingsėjo, tarsi juos būtų darinėję šimtai rankų. Rūkas, risdamasis kamuoliais, pajudėjo plačia gatve. Atrodė, kad atsirita galinga vandens banga.
Lara baukščiai prigludo prie šono, galėjai justi, kaip drebas visas jos kūnas.
Haris lėtai išsitraukė cigaretę ir ją prisidegė.
Griaustinys dundėjo vis smarkiau, rūko bangai ritantis artyn. Langai, paskendę prieblandoje, žybsėjo vis rečiau. Tik esantys aukščiausiai dar tebemėtė saulės blyksnius.
- Net nebandyk sujudėt, - nusispjovęs Robertą sustabdė Haris.
- Tu man neįsakinėsi.
- Kaip nori.
Robertas sudvejojo, tačiau pasiliko vienoje vietoje, kartu su kitais spoksodamas į atūžiančią žaibais blyksinčią bangą.
Rūko banga sustojo vos griaustiniui nutilus. Tarsi rutulys ant ledo ji sukosi vienoje vietoje, vos už keletos žingsnių nuo keliautojų. Žaibai jos viduje blyksėjo visomis įmanomomis spalvomis. Tačiau jie nebuvo tokie, kokius įprastai regėdavo danguje – gilumoje užsidegdavo skaistus balkšvas rutulys, kuris artėdamas vis labiau skydo į dalis, kol pasiekęs paviršių virsdavo galybe blyksinčių spalvotų linijų.
- Kas...
- Tylos. Ir neikit vienas prie kito.
Pažeme nuslydo plona nepermatoma migla, visiškai paskandindama kojas. Tomas neramiai pasimuistė, kai pėdomis nuvilnijo kažkas šalto ir glitaus.
Haris apsisukęs nuėjo į priekį, atsargiai dėdamas kojas po savimi. Atrodė, kad tik ir telaukė, kol tas žaižaruojantis kamuolys atsiris prie jų.
- Eikit ne arčiau dviejų žingsnių vienas prie kito, - vedlys atsitraukė kur kas toliau, nei nurodė, tačiau niekas ir neketino eiti arčiau jo.
Lara žengė kelis žingsnius, tačiau vėl užkliuvusi sustojo ir maldaujamai pažiūrėjo į vyrą.
- Negaliu aš taip...
- Reikia. Einam.
- Negaliu.
- Aš tau padėsiu.
Tomas nespėjo paprieštarauti, kai Robertas žingtelėjo artyn ir prilaikė Larą. Labai trumpą akimirką jų susidūrę žvilgsniai tapo šilti, tačiau Tomas tai spėjo pastebėti.
Abu stovėjo susikabinę, o rūko kamuolys už nugarų vis stipriau grūmojo.
Robertas trūktelėjo koją, bandydamas žengti į priekį, tačiau neįstengė. Išraudęs pabandė dar kartą. Kaktą vis labiau niaukėsi. Lara sukūkčiojo ir užsidengė rankomis veidą, daugiau nebebandydama išsivaduoti.
Ore padvelkė naftalinu.
Haris vis dar taip pat atsargiai statydamas kojas sugrįžo ir rūkydamas pažiūrėjo į visus iš eilės.
- Gi sakiau.
- Duok ranką nešnekėjęs, įstrigom, - išraudo Robertas.
- Gi suprantat, kad čia pabaiga.
Kamuolys tarsi pritardamas sudundėjo.
Po trumpo akimirksnio tylos visi pratrūko šaukti – Tomas puolė prie  vedlio, kuris tuoj pat apdariai atsitraukė, Lara verkė, Margarita meldėsi, o Robertas suspaudęs kumščius pratrūko keiktis.
- Padėti? - Haris išraiškingai palietė revolverį.
- Net nebandyk.
Haris įdėmiai žiūrėjo Tomui į akis.
- Juk vaikas net ne tavo.
Skaistus raudonis nutvieskė pleiskanotą kaktą.
- Ir aš tave perspėjau.
Vedlys išstraukė iš kišenės dvi monetas ir nusviedė žemyn į rūką.
- Aš liksiu su jais.
- Kai tiek teliko iki tavo išsvajoto Aldvino?
- Aš liksiu.
Haris pakraipė galvą ir kiek pamąstęs nusikabino šautuvą nuo peties.
- Viduje – du užtaisai. Jei nuspręsi kitaip.
Tomas atsargiai paėmė šautuvą, nežiūrėdamas į Hario akis. Kažkodėl atrodė, kad vedlys juokiasi.
Lara ištiesė ranką, ketindami paimti už rankos, bet vyras nejučiomis atsitraukė. Sunkus šautuvas slėgė rankas, o įrantos buožėje hipnotizavo žvilgsnį. Kaip pro miglą šaukė Robertas, ragindamas duoti ginklą jam.
Tomas kilstelėjo šautuvą, pro taikiklį spoksodamas tiesiai į cigaretę tarp Hario dantų. Vedlys nekrustelėjo, tačiau veide iš tikrųjų švietė šypsena.
- Išdrįsi?
- Tu čia mus atvedei, tu nužudei žmogų, o dabar bandai pragaišinti ir likusius...
- Tavo kinkos per silpnos, - vis taip pat šypsojosi Haris, - net neįsivaizduoji, kiek man jau grasino. Geriau žmonai pagelbėk, išvaduok nuo ateities.
Tomas paspaudė gaiduką ir nuo vedlio kepurės nuskriejo skrybėlė.
- Šauk šiek tiek žemiau. Taikiklis kreivokas.
Po antrojo šūvio Haris truputį krustelėjo, tačiau nepargriuvo. Veide pasirodė nusivylimas.
- Sakiau, kad neišdrįsi. Margarita?
Moteris nuleido galvą ir nežiūrėdama į likusius nusekė paskui tolstantį vedlį.

Haris keliavo taip ilgai be sustojimo, kad Margarita ilgainiui visiškai prarado laiko nuovoką. Nebūtų galėjusi pasakyti – eina dieną ar metus. Užkliuvusi už šakos, pralaužusios storą kelio dangą, išsinarino kulkšnį. Vedlys prilėtino žingsnį, tačiau visiškai nesustojo.
Naktimis jai rodėsi, kad girdi balsus, o dienomis, kuri kiekviena buvo vis karštesnė už praėjusią, kai pradėdavo raibuliuoti akyse – danguje regėjo sparnuotus pavidalus.
Kartais atrodydavo, kad eidama sapnuoja ir regi keistus dalykus – antilopių bandą tarp betoninių griuvėsių, tai burzgiančias mašinas. Pasiekus didžiulį išdegusį lauką, Haris sustojo.
Margarita dar ilgai spoksojo į juodą žemę su giliomis tankų vikšrų paliktomis žymėmis ir po bombų lietaus rūkstančias duobes. Viso to viduryje stovėjo karys su šautuvu ant peties. Kairės kojos nebuvo, o iš ten dar lašėjo kraujas. Iš prilašėjusios duobutės lakė šuo.
Karys pasisuko ir tuščios akiduobės klausiamai sužiuro į Margaritą. Ilga kaulėta ranka dūrė kažkur į tolį.
Moteris pasuko galvą į rodomą pusę.
Didžiulis voras išslinko iš rūko. Penkios ilgos kojos paeiliui smigo į žemę. Pasisukusi būtybė pasilenkė, o tūkstančiai akių smalsiai pažiūrėjo į didžiulę balą, kurioje akis vartė nukirstos galvos. Viena ilga koja išgriebė galvą ir ištiesė Margaritai.
Galva išsižiojo ir kažką pasakė.
Moteris surikusi ją paleido ir užsidengė akis. Tuoj pat nosį pervėrė klaikus dvokas, kažkas prisiartino ir uždėjo sunkią ranką ant peties. Virš galvos suklykė šimtai gervių ir nematoma būtybė dar labiau palinko, dygiais barzdos šeriais kutendama kaklą. Pakaušis pradėjo degti nuo neapsakomo karščio.
- Adsum...
Margarita atsimerkė.
Į ją ramiai spoksojo Haris. Virš galvos kylantis mėnulis apšvietė namo griuvėsius, tarp kurių jie ir sėdėjo. Viskas buvo sugriauta sprogimo ir tik atsitiktinumo dėka ant sveikos sienos kabėjo sustojęs laikrodis.
- Košmarai užpuolė?
- Aš žinau, kas tu.
- Nejaugi, - nustebo Haris, pasitaisydamas skrybėlę.
- Tu – Šėtonas, pats Liuciferis.
Haris ilgai į ją spoksojo, kol galiausiai pratrūko kvatoti. Juokėsi pačiu nuoširdžiausiu juoku, kokį tik kada moteris buvo girdėjusi.
- Ne.
Vieną akimirką jis dar juokėsi, o kitą - veidą vėl sukaustė rimtis.
- Kas tada?
Haris atsistojęs nusiėmė skrybėlę ir žemai nusilenkęs pasakė.
Margarita nusuko žvilgsnį.
Vedlys ištraukė iš kišenės vieną iš dviejų likusių monetų ir padėjo ant žemės.



Haris spoksojo į upę. Kur ne kur kyšojo metaliniai mechanizmai, paskandinti kartu su dalimi miesto, vandeniui pralaužus užtvanką. Žalsvas vanduo tingiai daužėsi į pastatų likučius, nešdamas įvairias šiukšles.
Ilgas šešėlis nusidriekė jo kairėje, tačiau vyras galvos nepasuko.
Tomas pritūpė šalia. Gausiais kirčiais išvagotos rankos bejėgiškai nukaro žemyn.
- Kaip tai įmanoma?
Haris atidarė portsigarą ir kiek padvejojęs ištiesė vieną iš dviejų cigarečių Tomui.
- Kas?
- Viskas.
Vedlys tylėjo, tingiai pūsdamas dūmus į viršų. Kurį laiką akimis sekė upės plukdomą gaišeną.
- Juk perspėjau.
Haris atsisuko į Tomą, kuris atrodė, kaip žmogus, išgyvenęs tokių dalykų, kokių įsivaizduot negalėtų, tačiau puikiai slepiantis viską viduje.
-      Kas būtų nutikę, jei tada būčiau nušovęs tave?
-    Turbūt nieko, - vedlys gūžtelėjo pečiais, - ilgai mus sekei?
-      Ėjau ne paskui jus, o link jo, - parodė į kitoje pusėje rūke vis dar paskendusį keistų formų pastatą su penkiomis kolonomis.
-    O Lara su Robertu?
Tomas įsispoksojo į smarkiai suraižytas rankas. Veide švietė gilus pyktis.
-    Sunku tuos virbus ištraukti iš žemės, - susimąstęs šnekėjo toliau Haris, - ypač, jei prieš tai juos gerai kažkas įkalė.
Upė visai pro pat pranešė dvi medines lentas, ant kurių tupėjo nežinomas vandens paukštis su rusvu snapu ir plevėtomis kojomis.
-    Margarita?..
Haris atsistojo ir pasuko prie griuvėsių. Žemę nuklojusios puošnios dekoracijos bylojo čia buvus dailaus pastato. Ten, kur kadaise akis džiugino didelė salė, pačiame viduryje stovėjo kėdė su viena nulaužta koja. Virš jos lėtai sukosi kūnas. Smalsi varna, tupinti ant atlošo, išskėtė sparnus, tačiau nepajutusi daugiau jokio pavojaus, vikstelėjo viršun, vos  kliudydama virvę ir puolė kapoti paskutinę akį.
- Kažkodėl ji nusprendė, kad taip bus geriau.
Tomas nusisuko. Grįžęs į pakrantė, išsitraukė popieriaus lakštą.
- Ar žinai, ką aš ten mačiau?
Haris tingiai suko tarp pirštų paskutinę monetą, žiūrėdamas į horizonte kylantį pastatą su penkiomis kolonomis.
Sudraskyto popieriaus skiautai nusklendė ant žemės ir Tomas atsiduso.
- Ar tos keturios „A“ raidės kažką reiškė?
- Adsum. Alias. Alibi. Absolvo. Tai lotyniškai.
- Pirmą kartą apie tai girdžiu.
- Taip, tai mirusi kalba.
Upė lėtai slinko perpuvęs plaustas. Apsisukęs kelis kartus prie povandeninių sukurių, jis trinktelėjo į krantą prie pat kojų.
- Plaukiam?
Tomas nesiginčydamas atsargiai pastatė koją ant linguojančio paviršiaus, tačiau plaustas išlaikė. Haris paslaugiai ištiesė ranką, duodamas jam prisilaikyti, o kitoje ištiesė paskutinę monetą.
- Viskas?
Jis pavartė monetą rankose. Vienoje pusėje buvo pavaizduotas prakaulaus vyro veido siluetas. Kitoje – vyras, pasirėmęs lazda ir šalia tupintis trigalvis šuo.
- Sakyk, juk mes tada visi žuvome ten, dykumoje?
Haris tylėdamas atstūmė plaustą ir nusivilkęs švarką įniko darbuotis ilga kartimi.
Kuo greičiau jie artėjo prie kitos upės pusės, tuo ryškiau Tomas regėjo tą pastatą - išlakios marmurinės kolonos savo svoriu laikė visą kalną. Apačioje, pačioje papėdėje stūksojo aukšti bronziniai vartai. Šalia, prie įkalto stulpo taikiai tupėjo galingas šuo, kurio visos trys galvos vienu metu pasisuko į artėjantį plaustą.
- Tik monetos nepamesk dabar.
Tomas stipriau suspaudė obolą delne ir pakėlė galvą, spoksodamas į kalno viršūnėje besitvenkiančią audrą.
2011-12-28 16:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-02-26 18:33
Dvasių Vedlė
Painiai kažkaip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-29 11:02
Meškiukas
Aurimaz, aha. Aš manau, kad šiuolaikinėje prozoje "sviesto sviestuoto" yra šiek tiek per mažai :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-28 23:54
Aurimaz
"Tomas paspaudė gaiduką ir nuo vedlio kepurės nuskriejo skrybėlė. "

Ar man vienam su šiuo sakiniu kažkas ne tvarkoje?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-12-28 18:03
golden elegy
nu nei kas verste verstų apie Harį rašinėlį pramanyt.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą