Šlovė užuolaidai,
kad saugo mano miegą,
uždangsto nuodėmes
ir mano skaisčią sielą.
Dėkoju švelniai braukdama
dulkes nuo josios kūno,
kur aš, maža dar būdama,
slėpiausi nuo perkūno.
Čionai, prie jūros, ji pilna
energijos ir noro skristi.
Nustebina, nes gali audroje
iki lubų aukštai pakilti.
Dėkinga aš už privatumą,
už apsaugą nuo tų akių
ir už jos raštų spalvingumą
kambaryje, net kai tamsu.
Ji skiria augalus nuo durų trenksmo,
o jie nebijo skersvėjų vėdinant,
nes būtent ši užuolaida be verksmo
juo rūpestingai glostant užaugino.
Dažnai aš ją vis tyrinėju,
ar sutepta kur, ar dar kvepia
kaip tas pyragas meduolinis,
kur vakarais močiutė kepė.
Ir štai - manam kambaryje
prigludusi prie šalto stiklo
užuolaida suspurda vėjyje,
kad ją kas nors vėl prisimintų.