Brisiaus galas ( pagal agle )

Neskanu...
O ką daugiau valgyti, jei net duonos neduoda? Atsimenu, vakar buvo pusiau šiltas vanduo, o jame imesti žali lapai ir nevirtos burokėlių žievelės. Šitą viralą tikrai skaniai suvalgiau! Taip tądien norėjosi sriubos, kad pamačius ją, skrandis uždainavo maršą.
Sunku man čia; šalta, rūbų niekas neduoda, gerklę pradėjo skaudėti, o kai nuėjau pas daktarą, šis pasakė, „jei kas nepatinka, tai pasikark...” Kartą taip ir galvojau padaryti, tačiau tai savanaudiška. Tokie buvo paskutiniai mamos žodžiai.
Turbūt jums kyla klausimas, kas man taip neskanu?
Taigi... Atsikėliau ryte ir būtinai turėjau, ko nors užkąsti, tiesiog privalėjau! Visi miegojo, girdėjau, kaip jie knarkia. Pistoletai buvo nuleisti žemyn. Tyliai išstipenau į kiemą. Naktį lijo. Visas kiemas buvo pavirtęs šlapiu kapu. Dairiausi aplinkui, kaip laukinė, mano ištroškusios akys nepraleido nė vieno judančio padaro, kuris dar atrodė bekvėpuojas. Pirmiausia, dėmesį atkreipė vienintelis skraidantis paukštis. Tačiau, kaip jį pagauti? Mano silpnos kojos jau nebemokėjo skristi... Akis nukreipiau į žemę, lepsnojau po šlapią kapą, ieškodama, kokio negyvo paukštelio, kurį dar buvo įmanoma pakramtyti. Greičiausiai jau kažkas pirmiau manęs tai padarė. Staiga akys sužvairavo į mūsų Brisių. Tai buvo normalaus ūgio, gana nupenėtas, vienaakis Lietuvos lenciūginis. Jis nemėgo manęs... Jaučiau, kiekvieną kartą prie jo priėjus, kad viena akimi jis mane mato, o jo mintyse sukasi noras mane suvalgyti pietums. Brisius nemėgo vaikų.
Skrandis kėlė karnavalą. Reikėjo skubėti. Manyje degė tik vienas jausmas, kaip išgyventi. Prisirinkau didžiulių akmenų ir pradėjau svaidyti į Brisių. Kadangi jo balsas buvo „prarūkytas”, vargšelio niekas negirdėjo. Ilgai plušau, kol paskutinis akmuo pasiekė jo vienintelį dar sveiką organą - akį. Taip baigėsi Brisiaus gyvenimas.
O ka dabar daryti? Iš kišenės ištraukiau brangiausią savo turtą - peiliuką, kurį davė tėtis, sakydamas, kad jo gali prireikti.
Atlikau pati šlykščiausią darbą - nulupau kailį. Šlykštus darbas...
O poto buvo taip, kaip visada. Žalia mėsa keliavo į mano skrandį. Nebuvo labai skanu, tačiau daininkas bent nebekėlė karnavalų ir vėl galėjau jaustis normaliai, kito gyvybės kaina.

O dabar ant mano antkapio užrašyta: mirties bausme už suvalgytą šunį... (Strah za smert', sjedenoj sobaki)...