anksti ryte nuo medžių laša kriaušės sodyboj
miegant skabytojui ir kopėčioms prie sienos
stiebiasi viens per kitą kukurūzai papėdėj
idant pirmi išvystų dar nuogą saulę tekant
prieš atsikeliant skabytojui
klaupiasi žilas šuo prie pelkės lakti drungno atvaizdo
iš vandens, gi kurio nebemato jau kurs laikas tik girdi
spurda širdis gyvenime lyg kiaušinis plunksnose
skylantis iš lėto
prieš atsikeliant skabytojui
anksti miega drėgmė spaudyklos durų vyriuose,
ištroškusi dulkė tuščiame stiklainyje prie svertuvo,
ten sodyboj drumzlią pelkę ir skiepytą obelį budina vėjas
savo sąmyšiu, anksti
prieš atsikeliant skabytojui