Svajonių turnyras(ištaisyta ir suprantamesnė pradžia)

KETURIOS PRADŽIOS

                          HROVAKSAS (ŠIUKŠLĖ ANT GRINDŲ)

    Pusę metų iki...

Jau buvo po vidurnakčio, kai Roteringas su malonumu pasirąžė, nusimesdamas pečius ir rankas apėmusį stingulį. Akyse lengvai raibuliavo, it ką tik būtų jas inirtingai trynęs. Dar viena naktis be miego, dar viena naktis tuščioje ir tykioje ordino bibliotekoje. Išminties saugyklą gaubė švelni, keleto žvakių tik truputį išsklaidoma prieblanda. Svarbiausias Torano ordino asmuo atsiduso ir užvertė priešais jį gulėjusią knygą. Dar pora valandų tuščiai sugaišto laiko, jo ordino magistro laiko. Ant marmurinio bibliotekos stalo stovinti stora žvakė nelygiai plazdeno priversdama ant stalo sudėtų knygų bokštus ir foliantų šūsnis pasidabinti fantastiškų ir keisčiausių formų šešėliais. Roteringas palinko link žvakės pataisyti dagtį ir netyčia užkliudė šalia stovinčių knygų viršuje gulintį tomą.
Knygą jis užkliudė vos vos, tačiau ši tarsi to tik ir būtų laukusi. Pasislinko ant savo draugužių šūsnies ir ėmė it pasityčiodama svyruoti. Lyg mastytų pasilikti vietoje ar visgi nubildėti nuo stalo ant grindų. Nugalėjo savižudiškas instinktas. Knyga suplasnojo, it paukštis sparnais, savo lapais ir  pradingo iš akiračio užstalėje. Duslus bumptelėjimas ir vėl tylu ir ramu, tik nedidelis pergamento lapelis, matyt įkištas tarp savižudės knygos puslapių ištrūko iš jos pančių ir pakylo savam skrydžiui. Roteringas raudonomis nuo nemigos ir ilgo  skaitymo akimis abuojai nusekė žvilgsniu per puse perlenkto, kiek pasiglamžiusio ir pageltusio pergamento kelią. Lapas nusklendė it vėjo blaškomas drugelis porą metrų ir nurimo ant pilko akmens grindų. Dabar jis priminė  pačią banaliausią šiukšlę. Greičiausiai toks ir buvo, kaip ir visi knygų bokštai ant marmurinio stalo prieš vyriausiąjį Torano magistrą. Dvi savaitės ordino bibliotekoje beveik be miego ir poilsio, tuntai storiausių knygų, foliantų, pergamentų, tačiau naudos apskritas nulis, šnipštas. Visos čia sukauptos  žinios buvo visiškai bevertės, gelbėjant bepradedantį skęsti Torano ordino laivą. Pirmas ir pats garsiausias Resos vienuolių – riterių ordinas merdėjo. Pasibaigus visą amžinybę trukusiam karui prieš Landskemą ir išnaikinus visas neigiančiųjų sektas, Toranas tapo nereikalingas . Gyvenimo asketiškumas atbaidė didžiumą norinčių tapti riteriais. Jie paprasčiausiai pasirinkdavo daug mažiau reikalaujantį Raudonąjį ordiną arba karališkąją gvardiją. Resos bažnyčia ėmė šnairuoti į ordiną dėl jo įtakos ir per šimtmečius sukauptų turtų. Pinigai ir valdžia jaudino ir dabartinį šalies karalių. Jis turėjo savo gvardiją ir Toranas, tarnaujantis ne tik jam, bet ir dievui, buvo kaip erzinanti rakštis užpakalyje, duria, o pats išsitraukti negali. Sklido gandai, kad  jo didenybė ėmė patyliukais šnabždėtis su bažnyčios patriarchais del ordino panaikinimo. Kol kas per amžius Torano užsitarnauta garbė ir vardas sulaikė jų norus, bet žlugimas buvo tik laiko klausimas.
          Roteringas sunkiai pakilo iš krėslo, mankštindamas nuo ilgo sėdėjimo užtirpusius raumenis. Neskubriai aplenkė ilgą bibliotekos stalą ir pasilenkęs pakėlė nenuoramą knygą. Juodos gerokai nutrintos odos viršelyje baltais dažais įspaustas pavadinimas- GILRAMEŠAS. Dar vienas nieko nesakantis tuščias žodis. Užtat paskutinės žinios iš patikimų informatorių karaliaus rūmuose daugiau negu aiškios. Jo didenybė ir bažnyčios tėvas Irecijus nusprendė paskelbti ordiną eretikais ir dievo priešais. Jei tą patvirtins ir Resos bažnytinis teismas, Torano ir jo narių laukia mirtis, ko nuo ginklo kovoje, ko kartuvių kilpoje. Šalyje jie taps blogesniais už pasiutusius šunis. Užmušk toranietį ir dievas tau atlygins. O Torano turtus priglaus bažnyčia ir karalius. Liko tik pasidalinti juos. Kai Irecijus ir jo didenybė padarys tai, ordiną išgelbėti galės tik stebuklas, labai didelis stebuklas.
            Torano magistras švystelėjo knygą atgal ant stalo, su apmaudu, bet kartu atsargiai. To dar betrūko, kad nuo grindų reiktų rinkti ištisą krūvą sunkių tomų. Dar liko pergamentas, štai ant ko bus galima išlieti neviltį ir nuovargį. Roteringas captelėjo pirštais popierių ir jau norėjo su pasitenkinimu suglamžyti jį ir sviesti prie stalo stovinčion medinėn šiukšliadėžėn, kai jo žvilgsnis užkliuvo už didelių raidžių pergamente.

                                SVAJONIŲ TURNYRAS

Vos du žodžiai per visą knygos  puslapio dydžio lapą. Pergamentas pageltonavęs nuo senumo, nubrizgusiais kraštais, matyt nelabai rūpestingai saugotas, Tačiau juodo rašalo raidės ryškios, su manieringais papuošimais ir išraitymais, tarsi parašytos vakar. Roteringas atlenkė lapą ir apvertė kitą pusę. Čia teksto buvo daugiau.

      KVIEČIAME STIPRIAUSIĄ JŪSŲ KARĮ PRIIMTI MŪSŲ IŠŠŪKĮ IR SUDALYVAUTI  TURNYRE, RENGIAMAME MŪSŲ DIDINGAME MIESTE GILRAMEŠE. ĮRODYKIT, KAD JŪSŲ KARIAI STIPRIAUSI PASAULYJE IR BŪSITE APDOVANOTI SVAJONĖS IŠPILDYMU.

          Roteringas krūptelėjo. Už siauro aukšto bibliotekos lango sudundėjo skardus ir visa drebinantis trenksmas. Po tvankios dienos ir kupino tylos, laukimo ir tamsių audros debesų danguj vakaro, galų gale pirmas audros pranašas - griaustinis. O gal tai ženklas teikiantis vilties jam ir Toranui, griausmingas šauktukas, kad  galų gale pavyko. Magistras rūpestingai ištiesino  pergamentą ir tvarkingai padėjo ant stalo prieš savo krėslą. Vos po kelių akimirkų jis jau sėdėjo, o rankose atversta knyga juodos odos viršeliu ir baltomis raidėmis užrašytu  pavadinimu. Už storų pilies sienų prasidėjusi tikra pavasarinė liūtis su akinančiais žaibais, kurtinančiais griaustinio trenksmais ir lietaus ošimu dabar svarbiausiam Torano asmeniui neegzistavo. Galų gale jis rado kažką verta dėmesio.

                                --------------
                                         
                    GILTORAS (DAUG MIRČIŲ IR KŪDIKIS)

18 metų iki...

Žvilgsnis dygus ir vertinantis. Priešais sėdintis maždaug keturiasdesimties metų vyras mąstė. Galvojo ar gali ja pasitikėti. Derėja, pati žymiausia Gvalto slėnio būrėja, neramiai pasimuistė. Nepažįstamasis atsirado pas ją tarsi iš giedro dangaus žaibas. Paprastai visus savo klientus ir jų vizitus ji nuspėdavo iš anksto ir tai nebuvo sunku. Pastojo vieno iš slėnio kaimų moteris, lauk jos vyro vizito su tais pačiais nesikeičiančiais klausimais - berniukas ar mergaitė, ar vaikelis bus sveikas? Kaime ruošiamos vestuvės ir vėl svečiai pas ją. Kaip seksis naujai iškeptai porai, ar turės vaikų? Slėnyje sėja ir  smalsuoliai braižos aplink jos trobos duris -  koks bus derlius, ar ne užklups sausra? Į Gvalto slėnį retai atvykdavo koks svetimas ir tai dažniausiai tik užkasdavo nedidelėje smuklėje kaimelio pakraštyje ir kirtęs slėnį nurukdavo, jei į pietų pusę - tai link Savės miesto Lotrame, jei šiaurėn – tai kelionės tikslas būdavo Skajos pasienio miestai. O pusamžis vyras dygiu žvilgsniu ir ties smilkiniais jau žilstelėjusiais juodais plaukais atėjo į kaimelį pėsčias it gyventų kažkur netoliese. Negi jis įsikūręs girioje, didžiulėje ir supančioje Gvaltą it vandenynas nedidukę salą. Veidas nugairintas vėjo, oda raudona, matyt daug laiko praleidžia lauke, tačiau į medkirtį nepanašus, o ir šie gyvendavo savo laikinose stovyklose netoli kaimo. Kad ir kas jis bebūtų, Derėjai jis nepatiko. Nuo jo taip ir dvelkė vidiniu šalčiu ir pavojumi. Ji perbraukė ranką per priešais ant stalo gulinčio veidročio žalvarinį apsodą, įprasta metalo vėsa ją visada ramino ir padėdavo susikaupti.
- Tai sakai sigojai?
- Taip, sigojų berniukas.
- O kaip jį surasti, atskirti nuo kitų? – vyras palinko į priekį. Atrodė, tarsi nuo atsakymo
priklausytų jo gyvybė. Derėja užsimerkė ir pasiruošė jau matytam vaizdui. Prieš akis vėl iškylo miško laukymė.
- Miškas. Daug mirčiu ir vienintelis likes gyvas kūdikis. Tai ir bus jis.
- Aišku.
Vyras numetė ant stalo sidabrinį. Moneta šoktelėjo ir nuriedėjo šalia  veidrodžio, ties stalo kraštu susvyravo ir tingiai nuvirto, švytėdama sidabru. Būrėja pakėlė akis nuo savo užmokesčio. Vyras dygiu žvilgsniu jau buvo išėjes iš jos trobos prieblandos į
lauke tvyrančią vasaros tvankumą. Liko tik įsitikinimas, kad jis žino, kur yra ta laukymė ir
šiurpi nuojauta, kad tos matytos regėjime mirtys atsiras ne be jo pagalbos.
- Daug mirčių...
Būrėja uždengė veidrodį juodo aksomo skiaute. Šiandien ji jau nebeburs, net jei kas ir labai to norėtų.

                              -----------------------------

Jis čia jau nuo ankstaus ryto. Atejo dar prieš aušrą. Neskubedamas įslinko į savo dar prieš kelias dienas nusižiūrėtą vietelę dygių kalajos krumų tankmėje. Čia jis saugus ir nematomas laukymės gyventojams. Niekas sveiko proto nelįs į kalajos tankmę, labai jau gelia jos spygliai, papuošdami odą virtinemis raudonu niežtincių spuogų. Nebent kaip jis, Hamulis, esi išsitepęs apsauginiu tos pačios kalajos lapų tepalu. Kurį laiką laukymę vis dar gaubė ryto tyla, rimtis prieš dienos darbus ir rūpesčius. Bet po pusvalandžio sigojai ėmė busti iš saldžių sapnų, kuriuose jie vis dar gyveno Skajos miestuose ar kaimeliuose, jų tevų ir senelių gimtinėse. O tikrovėje aplink giria, o vietoje jaukių namų - laikinos vėjų perpučiamos palapinės. Pirmas išlindo pusamžis vyras raudonu vėjo nugairintu valstiečio veidu, po to kažko burbėdama kretanti senolė, iškart įsitaisiusi ant suoliuko šalia palapinės. Netrukus visa sigojų stovykla užė lyg suerzintas bicių avilys. Dalis vyrų su  lankais rankose dingo miško tankmėje, matyt tikėdamiesi sumedžiot ką pietums savo šeimoms. Moterys nesustodamos tarškėti pabiro po visą stovyklą, kas nešina skalbiniais link netoliese tekančio upelio, kas bandydama sutramdyti nesutramdoma – padūkusius ir nieko nenorinčius klausyti vaikus, tik ir laukiančius progos iškrėsti kokią šunybę ar pranykti paskui savo tevus miške. Tik sigojų senoliai buvo ramūs  ir apatiški, įsitaisę prie palapinių sustingusiais žvilgsniais, matyt vietoj nesvetingos girios mintyse klajodami po savo daug šviesesnę praeitį. Iš pradžių tai traukė Hamulio demesį. Kai pragyveni miške keliasdešimt metų iki artimiausio miesto nukeliaudamas tik kelis kartus metuose iškeisti kailius į gyvenimui reikalingus daiktus žmonių susibūrimas  traukia savo energija, judesiu, paprasčiausiu balsu ergeliu, tačiau neilgam. Netrukus pajunti nuovargį nuo rodos beprasmio triukšmo, svetimų atvirai rodomų emocijų, nuovargį, susierzinimą ir įkyrų galvos maudimą, plaktuku kalantį kažkur smegenų užkaboriuose. Na kodel visiems butina kalbėti, rėkti, kvatotis kaip bepročiams, kodel visi turi it užpakalin įgelti vos ne bėgioti ir grumdytis siaurose  į spastus panašiose gatvelėse. Sigojai nesiskyrė nuo miesto, kuriame lankėsi Hamulis, gyventojų, tas pats beprasmis energijos švaistymas ir triukšmas, tiesiog plėšantis trapią girios ramybę. Sigojų stovykla priminė skruzdėlyną, kupiną nesuprantamais darbais ir rūpesčiais užimtų skruzdėlių. Daug judėjimo, bėgiojimo iš vieno galo į kitą, triuso, tačiau rezultatų ir prasmės nesimato.     
O juk tikrai skruzdės, mažos savo miniatiūriniame pasaulėlyje su savo mažyčiais vargeliais, net neįsivaizduojančios, kad jų pasaulį stebi žmogus, tikras milžinas, dievas galintis vienu kojos spyriu sukelti jų pasaulio griūtį. Ir jis sukels ją. Jau visai netrukus į laukymę ateis mirtis, išpranašauta burėjos, jo paruošta ir karių būrio atnešta ginklų ašmenyse. Nedidelė pasaulio pabaiga, sigojų genties egzistavimo galas. Hamulis atsargiai pramankštino uztirpusius raumenis. Saulė, šiaip ne taip prasibrovusi į jo slaptavietę, jau  aukštai, pats laikas iš čia pasitraukt truputėlį toliau, strėlės ir nuo mirties bėgantys žmonės paprastai nekreipia demesio į tokius nemalonumus kaip kalajos spygliai. Jis negali rizikuoti, tik ne dabar, kai tikslas ranka pasiekiamas.
              Atsitraukta pačiu laiku. Po kokiu dešimties minučių laukymėje nudundėjo daugybės žirgų kanopos. Taikus ir pastoralinis sigojų stovyklavimas baigėsi. Hamulis prisėdo šalia milžiniškos  pušies, nugara atsirėmęs į gumbuotą kamieną. Dabar reikia laukti, kol laukymę galų gale apgaubs tyla. Jis vos pastebimai krupčiojo. Ausis pasiekė vis daugiau skirtingų garsų. Kanopų dundesys, karingi šūksniai, smūgiai, skardūs, metalui atsitrenkus į metalą, dejonės ir verksmai, priešmirtinis gargesys. Galų gale net puiki Hamulio klausa nebepadėjo, atskiriems garsams susiliejus į vientisą šaižią mūšio (skerdynių) kakofoniją. Dešinė ranka gniaužė kardo, kabančio makštyse prie diržo, rankeną. Iki pabalusių nuo jaudulio ir jėgos krumplių. Ji visada traukė kovos įkarštis, kai kiekvienas tavo judesys gali reikšti kažkieno mirtį, kai kraujas venose užverda nuo jaudulio, o kūnas ir smegenys ima veikti pilna jega. Miškas nuo laukymės skyrėsi kaip diena nuo nakties. Aplinkui augantys medžiai stūksojo absoliučioje tyloje, tarsi apstulbę, kad jų pašoneje gali siauteti tokia garsų audra ir, kaip ir vyras prisėdęs prie pušies, laukdami jos pabaigos. Gal dėl šios mirtinos tylos miške Hamulis išgirdo bėgantį, šiam dar net neišnyrus iš medžių ir krūmų tankmės. Bėgikas nesirinkdamas tako judėjo jo link, matyt traukdamas laukymėn. Hamulis prigludo prie pušies. Nosį sukuteno salstelėjęs sakų kvapas. Trumpo žvilgsnio iš už kamieno pakako įvertinti situacijai. Įsibrovėlis kaip tik iššoko iš už tankių krūmų į atviresnę vietą. Tai buvo sigojas, vienas iš išejusių ryte į medžioklę. Jo drabužiai daugelyje vietų pradrėksti, kai kur ištepti žalsvomis žolės dėmėmis. Švokščiantis kvėpavimas rodė, kad jo bėgta ilgai ir iš visų jegų. Skubėta perspėti stovykloje buvusius gentiečius dėl mirtino pavojaus. Skubėta ir visgi pavėluota, nors sigojas to dar nesuprato, per savo beprotišką lėkimą negirdėdamas laukymėje sklindančio triukšmo siausmo. Hamulis trumpam sudvejojo rinkdamasis tarp kardo ir durklo, neilgo, siaura ir smailia geležte. Nugalejo pastarasis – tikras žudiko įrankis, niekada dar jo nepavedęs. Jis vel atsisėdo, nugarą atrėmęs į medį. Durklas ilsėjosi jo delne laukdamas savo laiko ir aukos, kuri nesidairydama į šalis skriejo link užpultos stovyklos. Sigojas prabėgo visai šalia vietos, kur slėpėsi Hamulis. Panorėjęs jis būtų galėjęs skubančiam sugriebt už kojų. Vietoj to palaukė kol, bėglys nutols per kelis žingsnius ir nepastebimu judesiu švystelėjo durklą. Metimas buvo taiklus (kitokio ir negalėjo buti). Ginklas susmigo aukos nugaroje iki pat rankenos, su dusliu garsu ir tokia jėga, kad sigoją nubloškė dar kelis žingnius į priekį. Kūnui pasiekus kieta žole apaugusią miško žemę, medžioklis jau buvo negyvas.
          Hamulis ištraukė durklą ir atidžiai jį nuvalė. Kad ginklas ištikimai tau tarnautų, turi jį gerai prižiūreti. Ašmenų palikta skylutė buvo nedidelė ir siaura, tiesiog dar viena perdrėksta vieta palaidinėje braunantis per krūmus. Nuo kitų ji skyrėsi tik dvejais dalykais - kraujo dėme, plintančia rudu audiniu ir tuo, kad ji buvo mirtina sigojui. Truputis pastangų apverčiant kūną ant nugaros ir Hamulis galėjo patenkinti smalsumą atidžiau apžiūrėdamas savo kiek neįprastą medžioklės laimikį.
          Sigojas buvo jaunutis. Ne šiaip jaunas, būtent jaunutis. Kiek apvalainame tik švelniais pūkeliais  pasidabinusiame  paauglio veide sustingo nuostaba, atrodo tuoj virsianti ekstaze. Tarsi jis negulėtų persmeigtas it šernas kažkur vidury miško, paplūdęs krauju ir netrukus bedominsiantis tik maitėdas, o slapta stebėtų nuogas moteris besimaudančias upelyje, tokias paslaptingas ir traukiančias, priverčiancias kvailai šypsotis ir kartu jaustis maloniai kaltam. Hamulis perbraukė savo aukai per veidą ranka paslėpdamas skaisčiai mėlynas akis po vokais. Keistai kartais ateina mirtis į šį  pasaulį. Jis prisiminė būrėjos pranašystę – daug mirčių ir vienintelis likęs gyvas, bet ne paauglys, kad ir dar labai jaunutis, o kūdikis. Jo tikslas ir tikroji šio berniuko ir kitų jo gentainių žūties priežąstis.
              Įtampa dėl netikėto įsibrovėlio ėmė slūgti, apleisdama ne tik įsitempusius raumenis, bet ir tarsi išvalydama mintis nuo jaunučio sigojo ir jo mirties. Vos vienas mostelėjimas ranka, o galvoje ištisas spiečius mincių ir mažytis, bet visgi nuovargis. Tarsi po ilgo ir didžiulio mūšio. Ištisi metai jo ginklai neragavo žmogaus kraujo, o jis neregėjo stingstančių mirusio žmogaus akių. Imu skysti ne kitaip, o gal tai artėjančios senatvės požymiai, pirmi ir vos vos įžiūrimi. Hamulis ištiesė prieš save rankas. Tvirtos kario rankos  kietos nusvydintos odos delnais, įpratusiais laikyti ginklą, jokio virpulio, abejonės. Jaunučio sigojo žudikas pasipurtė ir apmaudžiai nusispjovė. Na ir mintys kartais aplanko. Jis vel nukreipė dėmesį į laukymę.
              Triukšmo audra rimo. Iš garsų maišalynės beliko tik vyriški balsai, kartais peraugantys į šiurkštų kvatojimą ir moterų aimanos ir klyksmai, staigiai atsirandantys ir lygiai taip pat staigiai nutylantys. Kova (jei iš viso ji tokia buvo) baigėsi, Savės miesto patrulio kariai šventė pergalę ir dalijosi jos vaisiais. Hamulis iš lėto ėmė slinkti atgal, link sigojų stovyklos. Pasiekus laukymę supančių krūmų tankmę, staiga nuaidėjo ragas. Garsas buvo toks netikėtas ir skardus, kad Hamulis net pritūpė, sustingo it žvėris pajutęs pavojų. Delnu atremtu į žemę nuvilnijo nelygus virpesys, o mišką užpildė dundesys ir neramus žirgų šnarpštimas – sigojų žudikai išjojo namo, kur jų laukė pergalės puota ir vadų pagyros. Dabar atėjo jo, Hamulio laikas.
              Jis atsargiai įžengė į laukymę. Dešinėje rankoje trumpas dviašmenis kardas. Greičiausiai jo neprireiks, bet besisaugantį ir dievai saugo. Judesiai atsargūs, bet galvoje jaudulys. Prieš savaitę net neabejojęs būrėjos pranašyste, bet dabar kai tikslas ranka pasiekiamas, jis eme dvejoti. Visko pasitaiko, o jei senė kažką sumaišė ir dabar visos jo pastangos nueis šuniui ant uodegos. Kelionė į Savę, sandėrys su patrulio vadu ir užpuolimo parengimas. Jis panoro tiesiog  įsiveržti į laukymę, į nusiaubtą stovyklą ir užbaigti kankinančias abejones. Hamulis tvirčiau suspaudė kardo rankeną, Dabar jis negali pasiduoti panikai ir neapdairumui, juk ne koks neapsiplunksnavęs jauniklis. Kelios papildomos minutės dabar jau nieko nepakeis, o jei būrėja suklydo, jis  žino kur šią rasti. Rasti ir pamokyti kaip reikia burti jam.
      Pirma, ką jis išvydo laukymėje buvo šuo, tiksliau jo lavonas. Didžiulis juodas kūnas gulėjo jau stingstančio kraujo klane. Galva kabojo ant kaklo kailio skiaučių, beveik atskirta nuo sprando. Kirtis iš viršaus sunkiu puikiai išgalastu kalaviju. Meistriškas smūgis žmogaus, mokančio naudotis ginklu daug metų. Šuo pirmas pajuto artėjantį pavojų ir pirmas už tai sumokėjo savo gyvybe.
        Jis šyptelėjo. Šuns lavonas nenustebino. Čia bus krūvos zuvusiuju. Daug  mirčių ir vienintelis likęs gyvas kūdikis - argi ne taip sakė būrėja. Tik kur jį nusiaubtoje stovykloje rasti. Žvilgsnis lakstė  tarp laukymėje pupsinčių tamsiai pilko, šiurkštaus brezento palapinių, pastebėdamas kiekvieną smulkmeną, įvertindamas niokojimo ir žudymo mastą. Kūnai, išdarkyti, nutaškyti krauju, stingstantys, gulėjo visoje stovyklos teritorijoje. Mirtis kaip reikiant pasiautėjo sigojų tarpe. Vyrai, moterys, vaikai ir net naminiai gyvūliai, nieko nebuvo pasigailėta. Vaikai daugiausia suskaldytomis galvomis šalia savo motinų. Vyrai perdurtomis krūtinėmis, perpjautais pilvais, kas su senais kardais, kas su medžiokliniais lankais ir šalia išbarstytomis strėlėmis . Užpulta buvo per daug netikėtai, kad jie būtų galėję rimčiau pasipriešinti užpuolikams. Labiausiai mirties lauke išsiskyrė moterys ir jaunos merginos. Beveik visos pusnuogės arba išvis nuogos, sudraskytais drabužiais. Krūtys subadytos ir sukandžiotos, nupjautais spene-
liais, kojos pražergtos, tarpkojų plaukai ištepti sperma ir krauju. Moterys išgyveno ilgiau už
savo vyrus ir vaikus, bet jų žūtis buvo ilga ir kupina skausmo ir gėdos. Beveik visų
jų mirties priežastis – perpjautos gerklės. Krauju nušlakstyti veidai iškreipti nevilties, tuš-
čios sustingusios akys stebeilijosi į giedrą vidudienio dangų.
        Hamulis greit peržvelgdavo palapinių vidų, net nebandydamas ieškoti ko vertingo. Sigojai nebuvo turtingi, o jei ir turėjo kokių turtų, jų žudikai viską pasiėmė su savim. Be to jo tikslas – ne pinigai ar turtas. Sulyg kiekvieną už nugaros likusia palapine jo jaudulys augo, o atsargumas mažėjo. Jis privalo rasti ta kūdikį. Vyras pasuko link stovyklos centro, kur smilko paskutiniai laužo nuodėguliai. Ir čia galų gale jis rado, ko ieškojo.
        Prie laužavietės, tarp ismėtytu puodų ir didžiulių pajuodusių iešmų, atsirėmusi į mal-
kų krūvą sėdėjo moteris. Gyva. Hamulis stebėjo, kaip iš lėto kilnojasi jos krūtinė. Moters akys stebeilijosi į vieną tašką tiesiai prieš save, tarsi ten vyktų kas labai įdomaus ir svarbaus. Kaip ir visos sigojės ji buvo nuoga. Rankos ir kojos surištos. Iš kairiojo šono po truputį sruveno kraujas. Žaizda nebuvo mirtina, tereikėjo laiku suteikti pagalbą. Prie jos kojų gulėjo pilko audinio ryšulys. Jos žvilgsnio traukos šaltinis.
          Svečias iš miško pritūpė ir praskleidė ryšulį. Kūdikis. Berniukas. Sveikas ir nepalies-
tas. Veidas ramus, akys įdėmiai stebi virš jo palinkusį. Jokios baimės ir nerimo. Vaikas dar
per mažas, kad suprastų kas atsitiko jo motinai ir gentainiams.
        Hamulis  pajuto, kad kažkas jį stebi. Pakėlęs akis išvydo jį akimis ryjančią
surištą moterį. Jos lūpos sujudėjo, tarsi ką sakydamos, bet laukymę gaubiančioje tyloje ne-
pasigirdo nei garso. Moteris buvo priešais gulinčio vaiko motina.
        Jis ėmė juoktis. Garsas, skardus ir sausas, perplėšęs tylą, po kelių akimirkų virto
tikru kvatojimu. Kartu su juoku  Hamuli paliko visa itampa, nerimas ir abejones. Jam pavyko. Jo galvoje iškilo vakarykštė diena, Savės miesto karinio patrulio vado kabinetas ir jame gautas pažadas. Sveikas vyriškos lyties sigojų kūdikis už sigojų stovyklos vietos parodymą. Sigojai, išvaryti iš Skajos šalies kaip tremtiniai, Lotrame, kuriam ir priklausė Savės miestas, buvo laikomi skajiečiais ir paskelbti priešais ir šnipais. Stovyklos įsirengimas milžiniškoje girioje Lotramo pasienyje laikinai išgelbėjo tremtinius, bet dabar
jie visi buvo sunaikinti patrulio būrio. Hamulis prisiminė patrulio vado, aukšto blyš
kiaveidžio vyro, veido miną, jam išeinant iš kareivinių. Veide klaidžiojo keista šypsena.
Matyt jau tada lotramietis buvo nutaręs pakišti informatoriui šalia jo trokštamo kūdikio ir vaiko motiną. Tarsi jam tai būtų didelė problema, tarsi jam koją galetų pakišti gailestis ir
sąžinė.
- Nėra jokios kliūties, o ir gailestis man nedidelė bėda. - jis pakėlė kūdikį nuo žemės .
Vaikas net neknerktelėjo, savo juodomis akutėmis stebėdamas jį paėmusį žmogų.
-Nebijok, aš juo pasirūpinsiu, na o tu... - sigojų bendruomenės žūties kaltininkas lengvai grakščiu judesiu persmeige moters krutinę tuoj po kaire krūtimi. Smūgis tiesiai į širdį. Hamulis pasuko link savo namu girioje. Lauke ilgas kelias, Bet eiti buvo lengva. Pirmoji jo plano dalis baigta. Antroji bus žymiai ilgesnė ir sunkesnė, bet jam pavyks ir jis sugrįš į Gilramesą, sugrįš su trenksmu.

                                        --------------