Lūžio taškas (1)

Šiandien pirmą kartą susijuokiau, išvydusi gana neįprastą profesoriaus Donco reakciją, kai jis apsiliejo kava. Pats pirmas mano juokas, o netgi dorai nesupratau, kodėl taip nutiko. Regis, logiški veiksmai bei pasekmės  staiga ima ir netenka prasmės, kad ir kiek stengtumeisi ją surasti.
Doncas tąsyk nustebęs pažvelgė į mane, tačiau tai neprivertė jo pakeisti temos ir pakalbėti apie mano juoką. Gal jis to tiesiog nepastebėjo, juk yra žmogus ir pripratęs prie žmogiškų reakcijų.  Ir jis retsykiais užsimiršta, kad aš ne žmogus.
Žmonės dažnai linkę ką nors užmiršti. Tai viena iš savybių, da...

---

... rančių juos žmonėmis.
- Rebeka, ateikite į procedūrinį, – reikliai suskamba paslėptas garsiakalbis mano mažame kambarėlyje. Nustebusi  atpažįstu Kleibnerio balsą. Paskutinį kartą jį girdėjau labai seniai.
Atsisėdu lovoje, vis dar užsigalvojusi apie savo pirmą juoką. Gal man reikėtų pabandyti juoktis dažniau?..

Lova nėra labai minkšta, užklota šilkiniu, savaime išsivalančiu užtiesalu. Jokių antklodžių ar pagalvių, kokius mačiau Rasos– savo gydytojos – kambaryje. Nežinau, kam jie reikalingi, tačiau kai lankausi jos apartamentuose, nejučia trokštu atsigulti  į jos lovą. Šis keistas, beprecedentis noras kyla  kažkur iš smegenų gelmių, kur net visagalis kūno monitoringas dorai nesuspėja užfiksuoti visko. Nenoriu, kad mokslininkai imtų knistis po mano smegenis, todėl niekam apie tai nesakau.
Šalia lovos stovi nedidelis staliukas, kur pastatytas žadintuvas. Daugiau nieko. Beje, niekas nepasikeistų, jeigu ir žadintuvo nebūtų. Vis viena pabundu sekundės tikslumu.
O štai Rasos kambariuose – gyvas galas daiktų daiktelių. Ji turi netgi du žadintuvus. Vienas paprastas, kitas su radiju. Dargi jos prausykloje kabo labai didelis veidrodis, prie kurio sustatyti dvidešimt keturi įvairūs buteliukai su įvairiai kvepiančiais skysčiais. Ir penkios tūbelės su lūpų dažais. Viena dėžutė su pudra. Regis, gydytoja dažnai keičia savo veido atspalvius. Man prisipažino, kad taip lengviau sulaukti vyrų dėmesio. Regis, jai nuolat trūksta dėmesio, nes kasdien vaikšto kaip nors pasidažiusi. Kartais vos matomai, o kartais labai ryškiai.
Be to, jos prausykloje aš pirmą kartą pamačiau, kaip iš tiesų atrodau. Kažkiek panaši į Rasą, tik gerokai jaunesnė ir tamsesnių plaukų. Ir akys vos vos didesnės. Ir veidas simetriškas. Pastebėjau, kad žmonių veidai nėra visai simetriški. Jie tai aiškina motinos ir tėvo genų skirtumais. Tuo tarpu mane kūrėjai kažkodėl idealizavo, lyg nutrindami bet kokią privilegiją jaustis kurios nors šeimos nariu.

Žmonės čia šypsosi gana retai.  Kai jie tarsteli kažką nelabai logiško, arba kai man nepasiseka  kokios nors procedūros metu. Pirmu atveju  juokiasi jie iš visokių pokštų. Kas tai yra – kol kas nesuvokiu, nors tų „pokštų“ girdėjau ne vieną.
O kitu atveju... Jie tuo metu nekomentuoja savo šypsenų. Kai paklausiu, jie iš karto surimtėja ir atrodo netgi kalti. Arba supyksta ir ima šaukti ant manęs.
Žmo...

---

... nes iš tiesų sunku suprasti. Gal dėl to, jog jie neturi kvantinių smegenų.

Pakeliui į Rasos apartamentus smalsiai apžiūriu kiekvieną sutiktą praeivį. Koridorius man gerai pažįstamas, žingsniavau juo daugybę kartų. Čia nuolat dūzgia vaizdo kameros, stebinčios visur ir viską. Žmonės vilki baltais chalatais su žaliais dryžiais ant rankovių. Kortelėse surašyti jų vardai. Moterys  paprastai su manimi nesisveikina. Kartais jos, jeigu eina poromis, nužvelgia mane kažkaip neįprastai ir susikužda tarpusavyje. Negirdžiu, ką jos sako viena kitai, bet lūpų judesių vienąsyk pakako suprasti žodžiui „varšelė“. Arba labai panašiai. Panašių žodžių galiu sugeneruoti begales, tačiau kuris iš jų teisingas?
Kiek kitaip elgiasi vyrukai. Vieni jų tik pasisveikina. Kiti sveikinasi šypsodamiesi. Ypač man patinka toks jaunas vyras Alfonsas R. (taip parašyta ant jo kortelės). Jis ne tik sveikinasi, jis ir daug bendrauja. Neišsemiamas klausimų ir atsakymų šaltinis. O aš tikriausiai taip sukurta, kad palankiai vertinu naują informaciją.

- Labas rytas, Rebeka! – šaukia jis man kiekvieną rytą plačiai šypsodamasis. – Gal bent šiandien kartu papietausime, mažyte? Nejaugi seniui Alui tu niekados taip ir nesuteiksi šanso?
- Kodėl tu nori pietauti kartu? – klausiu jo. - Kartu mudu greičiau nepavalgytume.
- Kas kalba apie greitį? – stebisi jis. – Ne greityje esmė, mažyte. Esmė pačiame procese. Valgai vienas, arba valgai ir kartu daliniesi informacija. Argi tau nereikalinga informacija?
Jis žino, kad esu reikli informacijai. Deja, Alfonso informacija dažnokai būna prislopinta daugiaprasmybių. Dažnokai sutrinku rinkdamasi prasmių iškodavimo prioritetus. Viena vertus, tuo Alfonsas ir įdomus – jis man siūlo galimybę mokytis rinktis prioritetus vertinimuose. Antra vertus, tiek Rasa, diek Doncas man išsyk suteikia labai konkrečius atsakymus, todėl jų vertė nepalyginamai didesnė.
- Mudu turėtume kada nors pabandyti, Alfonsai, - sutinku.
- Kada nors? Šiandien gal? Nagi, Rebe...
- Šiandien man paskirta medicininė apžiūra. O jeigu vakarienė, Alfi? – derinuosi prie jo tono.
- Vakarienę aš valgysiu paskubomis ir tiesiai iš vakarienės dėžutės, - jis aiškiai nepatenkintas. – Tada gal rytoj, mažyte...
Vėlgi – nesuprantu, kodėl jis mane vadina „mažyte“. Jis pats žemesnis už mane keliais centimetrais, siekia vos metrą septyniasdešimt du. Ir vis tiek – aš mažytė, o ne jis. Keista.
- Beje,  - kužda Alfonsas, nelauktai prisislinkęs artyn, lyg kažko pabūgęs, - ar jie tau sukūrė šiltą vietelę, pupyte? Na žinai, skylutė tarp kojų?.
- Tai vadinama lyties organais, - apibendrinu. – Taip, Alfi, jie sukūrė.
Nelauktai laborantas išrausta, o pro šalį ėjusios moterys staiga prapliumpa juoku. Apsidairiusi suvokiu, kad visiems labai linksma, tik Alfiui – ne. Tikriausiai mano žodžiai kažkokiu būdu suformavo „pokštą“.
- Tau vertėtų išmokti apie kai kuriuos dalykus kalbėti tyliau, - sako man Alfonsas ir staiga nueina. Traukia plačiais, skubiais žingsniais, lyg supykęs. Nieko nesuprantu.
Greičiausiai teks apie tai paklausti profesoriaus Donco. Pačiai perprasti visas bendravimo taisyk...

---

... les – ilgas darbas.
Procedūriniame manęs jau laukia direktoriaus padėjėjas, laboratorijos vedantysis Briusas Kleibneris. Jis nėra labai malonus žmogus, bent jau nevartoja tų daugybės žodelių, kurie tarsi sušvelnina dialogus. Kalbėdama su juo nejučia imu lyginti šį žmogų su riedančių akmenų lavina.
- Laba diena, daktare Briusai. Seniai nesimatėme...
- RB05, nusirenkite, - pareikalauja jis net nepasisveikinęs. – Greičiau!
- Dabar mane visi vadina Rebeka, - informuoju jį apie savo naujausius pasiekimus.
- Nusišvilpt, kaip ten tave vadina. Šioje vietoje tu tik RB-nulispenki, supratai?
- Taip, daktare Briusai. Jus supratau.

Nusimetu rūbą taip greitai, kiek tik leidžia mano refleksai. Tai vientisas plonas rūbas su smulkiu užtrauktuku, pagamintas iš kažkokios elastingos, rudai dažytos medžiagos. Šiame rūbe yra tik viena kietoka dalis – tai pastorinti padai, kad nejausčiau grindų šalčio.
- Ant stalo, mikliai!
Jis jau turi pasiruošęs įtaisą, kurio paskirtį galima tik įsivaizduoti. O įsivaizduoti aš kol kas nesugebu taip sklandžiai, kaip tą daro žmonės.
Šaltas stalo paviršius truputį pagrubina odą. Tai nėra tiek nemalonu, kiek Kleibnerio paveikslas su keistu daiktu rankoje. Prisiartinęs jis be jokio perspėjimo priglaudžia glotnų įtaiso galą prie pilvo ir spragteli jungiklį.  Akys kaipmat prisipildo ašarų nuo didelio skausmo, man norisi šaukti. Tačiau žinau, jog šauksmas nieko nenuslopins. Ašaros – tai JŲ užprogramuota reakcija. Kaip ir šauksmas. Kaip ir judesiai, padedantys išvengti skausmo šaltinio. Tačiau Kleibneriui aiškiai reikia kažko mano pilve, todėl man nevalia nei judėti, nei kaip kitaip trukdyti jam. Turiu gulėti, privalau iškęsti bet ką, ko tik jis panorės. Juk jo norai pagrįsti, viskas čia stebima ir protokoluojama...
Briusas vėl spragteli jungiklį, juodu markeriu ant odos palieka žymą, tada grįžta prie stalelio, kur, palikęs prietaisą ramybėje, paima  porą švirkštų su jau paruoštais skysčiais. Guosdamasi pažvelgiu į viską stebinčias vaizdo kameras. Nežinau, kaip susiformavo tas paguodos algoritmas ir kam jo reikia. Gal jis ten buvo sukurtas dar prieš man gimstant. Nežinau. Tačiau retsykiais, kai man blogai, jis nuslopina kitas funkcijas, lyg ir apmalšina kūniškus skausmus. Jeigu tai veikia, argi funkcija gali būti bloga? Net jeigu ji nėra labai logiškai suvokiama...
Adatos dūris vos nepriverčia surikti.
Be abejonės, kažkas negerai su daktaru Kleibneriu. Jo veide – jokių emocijų, kaklo raumenys šiek tiek įsitempę. Dūris... Keista, tačiau dabar sulyginu dūrio jėgą su žmogaus pykčiu. Kodėl? Nejaugi Briusas iš tiesų pyksta?
- Kokia tai procedūra, daktare Briusai? – klausiu kiek galima lygesniu balsu.
- Ne tavo reikalas.
- Profesorius Doncas paprastai man paaiškina savo procedūrų tikslą.
Užuot atsakęs, Kleibneris padeda ištuštintą švirkštą į šalį ir pririša mano rankas bei kojas diržais prie stalo.
- Aš ne Doncas, o tu ne žmogus, supratai? – murma jis. – Liaukis inkšti ir prašyti malonių. Tu nieko nejauti. Tu tik pusiau biologinė mašina.
- Kodėl tada mane sukūrė panašią į žmogų?
Užuot atsakęs, jis susmeigia antrą švirkštą ir gana skubiai suleidžia skystį.  Bakstelėjimo šį kartą beveik nepajuntu, tačiau tai, kas patenka į mano pilvą, staiga suliepsnoja nepakeliama liepsna.
Neiš...

---

... laikiusi surinku.
- Kartais aš įsivaizduoju gana keistus priežastingumus, - tyliai pasakoju profesoriui Doncui.
Sėdžiu labai minkštame fotelyje. Bene vienintelis baldas visoje laboratorijoje, kuris iš tiesų man patinka. Profesorius įsitaisęs už savo stalo, tikriausiai jo kėdė dar patogesnė. Jis mąsliai žiūri į mane, kramtydamas apatinę lūpą. Žila jo barzda išsipešiojusi, neseniai patrumpinta. Plaukus irgi jau nusikirpęs, dabar atrodo netgi rimtesnis. Ir akinius pakeitė lęšiais.
- Keistus?..
- Manau, kad žmogaus pyktis gali būti nebūtinai išreiškiamas veido grimasomis. Pavyzdžiui, judesiais. Tokiais kaip žingsnio plotis, žingsniavimo sparta. Ar panašiai. Aš kalbu apie judesių sustiprėjimą.
- Ar tai kažkuris darbuotojas tau sukėlė tokias mintis?
- Dažnai kalbuosi su Alfonsu.
- Aa... taip, girdėjau kažkokius gandus apie Alfonsą. Kas ten nutiko?
Sutrinku.
- Gandus, profesoriau?..
- Taip. Girdėjau pajuokavimus, kad Alfis norėtų tave įsitempti į lovą. Tai kas ten nutiko, koridoriuje? Kažkoks nesusipratimas?
- Tikriausiai jūs kalbate apie pasiūlymą papietauti, - atsirenku pokalbio kryptį. – Taip, jis man siūlo tai jau dvi savaites. Tą rytą manęs paklausė, ar aš turiu lyties organus. Jis tai vadino „šilta vietele“. Arba skylute tarp kojų. Ir kalbėjo prislopintu balsu.
Doncas nusišypsojo ir kilstelėjo ranką prie nosies, lyg ketindamas sugriebti kažkokį nematomą daiktą.
- Įdomu. Taip, tuojau jums paaiškinsiu šio pokalbio subtilybes, Rebeka. Tai iš tiesų... įdomu...
Jis atidaro stalčių ir ten kažko ieško.
- Jūsų veidas pasikeitęs, - sakau.
- Apsikirpau.
- Rasa turi pudros ir lūpų dažų, jeigu norėtumėte pasidažyti. Ar ir jums trūksta dėmesio?
Dabar jis žiūri į mane nustebęs. O netrukus ima griausmingai juoktis. Nusi...

---

... šypsau ir aš.
- Dabar eik vidun, – bejausmiu balsu paliepia Briusas Kliebneris, spaudydamas pultą palei slėgio kameros duris.
- Gal galiu apsirengti, daktare Briusai? – pilvo vidus vis dar liepsnoja ir aš jaučiu šiokį tokį silpnumą. Pasiekiu savo rūbą,  sugniaužiu delnuose, tačiau vis dar dvejoju.
- Eik tik vidun ir baik maivytis! – staiga pakelia balsą. – Aš šiandien ir taip užverstas darbais, o dar ginčykis su biodroidais, bliamba... RB nulispenki, eikite į vidų!
Iš dūrio vietų vis dar teka kraujas, tačiau nesipriešinu. Briusas sudirgęs – dabar netgi jo veide tai matosi.
- Aš galėčiau jums padėti, - perlipu aukštą slenkstį. – Mano vakaras laisvas.
- Aš taip nemanau, - suburba jis ir uždaro hermetiškas duris. Brakšteli užraktas.

Slėgio kamera  iš vidaus žėri chromuotu metalu. Ji sferinė, čia niekur nėra kampų. Ir grindys šaltos. Tik virš mano galvos paviršiuje matyti juodos skylės – ten siurblio angos.
Ir stiklas liuke. Storas ir šiek tiek iškreipiantis vaizdą dėl stikle įmaišyto metalo. Regiu kitoje pusėje susikaupusį Briusą. Jis kažką žymi bloknote. Neatrodo labai guodžiamai, netgi kamera jam už nugaros mane ramiau nuteikia. Ir jeigu man čia teks iškęsti kažką nemalonaus, tai jau geriau žiūrėti į ją...

Nustebusi pajuntu neramų virpulį. Kamera spokso tiesiai į mane, tačiau jos akutė aptraukta diafragma, o kontrolinė švieselė užgesusi. Mano akys pakankamai geros, kad pastebėčiau tokias smulkmenas. Be jokios abejonės – ji neveikia. Vadinasi, manęs niekas nestebi. Vadinasi, viskas vyksta ne pagal protokolą. Tai reiškia, kad Briusas šiuo metu dirba ką tik nori, bet ne tai, ką turėtų.
Ar man verta nerimauti?
Sutrikusi apsidairau, tačiau viduje visai nėra į ką žiūrėti. Tik pro liuką vis dar regiu jį, kažką rašantį į bloknotą. Jis turėtų užrašams naudoti žurnalą. Visados naudojo. Kažkas negero vyksta procedūriniame, tačiau nedrįstu pašaukti Briuso, nes jis vis dar nėra pačios geriausios nuotaikos. Be to, aš privalau juo pasitikėti, kaip ir kiekvienu laboratorijoje dirbančiu žmogumi.
O gal...
- Tau nereikėjo meluoti, Rebeka, - staiga išgirstu Donco balsą. Briusas vis dar savo vietoje, jis net nežiūri į mane. O profesoriaus nematyti. Tikriausiai jis kažkur šalia, stovi durų pakraštyje.
- Pro... fesoriau? – sutrinku.
- Jeigu išmokai meluoti, vadinasi, tu jau pasiekei ribą, Rebeka, - skamba Donco balsas. – Iš tiesų, gaila...
Briusas  irzliai nuteškia bloknotą šalin ir įjungia kažką pulte.
Tiesiai man virš gal...

---

... vos įsijungia siurblys.

- Ką reiškia „varšelė“? – klausiu profesoriaus, prisiminusi kelias matytas scenas koridoriuje.
- Pirmą kartą girdžiu šį žodį, - kraipo galvą Doncas. – Kur jį girdėjai?
- Moterys jį taria. Koridoriuje, rytais, kai pastebi mane. Aš tai išskaičiau iš jų lūpų.
- Tu moki skaityti iš lūpų?
Donco kakta nuvilnija raukšlės. Dabar jis atrodo šiek tiek nustebęs, gal susirūpinęs.
- Moterys kartais kalbasi tyliau, kad negirdėčiau. Kiekvienas žodis atitinka tam tikrą lūpų judesį. Jūs sakėte man stebėti ir mokytis.
- Ką dar gali pasakyti apie tas moteris? – klausia profesorius.
- Jos atrodo susirūpinusios. Tarsi joms būtų kažko gaila. Gal manęs. Kodėl jos turėtų manęs gailėtis, profesoriau?
- Neįsivaizduoju...  Gal tas žodis turėtų skambėti kaip „vargšelė“?
- Logiška, - sutinku su juo. – O kam joms taip sakyti apie mane?
- Neturiu supratimo, - murma jis, nervingai krapštydamas nosies šnervę, lyg ten dar tebetupėtų akiniai.

Regis, jis truputį nepatenkintas, o jo elgesys visai ne toks, kokio tikėjausi. Aišku tik viena – Doncas man ką tik pamelavo. Bet kodėl?

Su melu aš jau susipažinusi. Žmonės nejučia patys padiktavo savo šį pomėgį – spalvoti pasaulį gražesnėmis spalvomis. Arba net visai priešingomis. Aš pati to nė karto nebandžiau, nes, visų pirma, man tai neleidžiama. Tik patyliukais žinau, kad sugebėčiau vietoje „juoda“ pasakyti „balta“. Ir galbūt to niekas net nepastebėtų...
Doncas geras žmogus, priešingai nei Kleibneris, jis dar nė karto man nepadarė ko nors, kas sukeltų skausmą. Jis daugiausiai naudojasi žodžiais, ne įrankiais. Ir jis daug juokiasi. Kartais net pasilaikydamas už pilvo. Su juo aš netgi užsimirštu. Ir jam visada įdomu, kokie mano testų rezultatai: kiek toli aš nubėgau, kiek į tolį nušokau, kokiu greičiu sureagavau, kokį karštį bei slėgį atlaikiau, kaip greitai susigaudžiau jų surengtuose intelekto žaidimuose ir taip toliau ir panašiai. Ne visi bandymai man patinka, tačiau jie greičiausiai nėra visiškai betiksliai.
Ir dabar Doncas kažkodėl sumelavo.
Ne, anksčiau jis man dar nė karto nemelavo. Dabar net nežinau, ar tai turėčiau vertinti pakankamai rimtai.

Rasa kartais man sukelia nemalonius pojūčius, tačiau ji gydytoja ir tai savaime suprantama. Neįmanoma įbesti adatos be skausmo. Be to, Rasa dažnai už tai atsiprašo, netgi gailiai šypteli, lyg pajutusi skausmą už mane. Ne visada ją suprantu – ji lyg pasimetusi savo emocijose, ar bent mėgstanti tyčia sutrikti. Gal tai kažkokia paslėpta atsiprašymo forma? Tuomet jos atsiprašymai neretai būna trigubi, paslėpti vienas už kito.
Nepaisant šių keistenybių, ji man patinka. Rasa, kaip ir Doncas, mėgsta kalbėti tiksliai ir gana noriai paaiškina viską, ko nesuprantu.

Ko nepasakytum apie Briusą. Jį aš dažnai matydavau vos gimusi – daktaras tuo metu lankė mane vos ne kasdien, žiūrėjo, kaip aš vystausi ir nuolat keitė mano maisto racioną. Tačiau jis niekada neatrodė ypač švelnus. Ir jis niekada neatsakinėjo į mano klausimus, palikdamas tą kitiems. Užtai adatų atseikėjo su kaupu, visa dešinioji ranka būdavo subadyta.
Ir jis visados vengdavo mano žvilgsnio. Ak, jeigu galėčiau tobulai palyginti, greičiausiai atspėčiau, kodėl jis toks. Tačiau fantazija – tai sritis, kurią dar tebetobulinu. Žinau tik tiek, kad Briusas vi...

---

... sada manęs nemėgo.
- Tu ryškiai pasidažiusi, - sakau Rasai, tykiai sustingusi tarpduryje. Gydytoja vos vos šypteli, tada pakreipia galvą, kad dirstelėtų į veidrodį ir įsitikintų. – Ar ketini sulaukti kažkieno dėmesio?
- Liaukis, Rebe, - numoja ji juokdamasi, - ta tavo mokslinė dedukcija blogiau už psichoterapiją.
- A?.. – žiopteliu.
- Man pačiai tai patinka, - sako ji. – Tau nešovė į galvą, kad moterys tai gali daryti tiesiog dėl savęs?
- Atleisk, aš vis dar silpna priiminėti nelogiškas prielaidas, - paaiškinu.
- Ir kur čia nelogika? – ji stabteli ir nustebusi žiūri į mane. – Palauk, nenoriu žinoti. Įtariu, tu tai paaiškinsi iš mokslinio taško, o aš pasijusiu lyg... sugedusi. Geriau ne, nereikia...
Linkteliu ir žengiu kelis žingsnius link jos, ketindama geriau apžiūrėti jos naują papuošalą plaukuose.
- Įsigijai naują segę, – konstatuoju faktą.
Rasa liaujasi šukuotis ir nutaiso grimasą, kuri dažnokai reikšdavo „nuo tavęs nepabėgsi“.
- Na gerai, aš ketinu sulaukti vieno vyriškio dėmesio, - kiek tylesniu balsu sako man, šypsodamasi lengva šypsena. – Tik nepasakok to Doncui, gerai? Man nereikia paskalų, ypač tarp vyrų. Vyrai neturi paslapčių savo tarpe, jei  kalba apie moteris.
Akimirką patyliu, nesuprasdama, kas privertė Rasą pakeisti temą.
- Nuo tavęs nieko nepaslėpsi, - juokiasi ji. – Nenuostabu, aš irgi norėčiau turėti tokias smegenis.
- Tačiau aš tik pasakiau apie segę, - pasiteisinu.
Rasa vėl regimai sutrinka. Jau trečią kartą.
- Tai tu ne... Tu neketinai manęs klausti apie pasimatymą?..
- Tu pati tai pasakei.
- Oi... – Rasa nusišypso ir perbraukia plaukus šukomis. – Žioplė aš. Primink man, kad kitą kartą nesiteisinčiau, gerai?
- Gerai, - linkteliu, smalsiai stebėdama jos rankos judesius.
Mudvi kurį laiką patylime. Aš stebiu, ji šukuojasi, retsykiais vis mestelėdama žvilgsnį veidrodyje.

- Tu juk ne šiaip sau atėjai? – galop ji praveria burną pirma.
- Turiu naują klausimą, - sakau. – Kodėl moterys, kurias sutinku koridoriuje, manęs gailisi?
- Argi? – ji padeda šukas ant stalelio ir žiūri į mano atspindį veidrodyje. – Gal tu suklydai?
- Atitinkamos veido grimasos jų veiduose susidaro tik pamačius mane. Be to, jos tyliai šnibždasi „vargšelė“. Neturiu prielaidų teigti, kad tai nėra skirta man.
Štai dabar ir Rasos veide pastebiu, kaip jos kaktą išvagoja keistos susirūpinimo raukšlės. Bet ne tik. Kažkas daugiau. Ji mirksi netolygiai, gerokai dažniau nei derėtų. Ir kairioji ranka kyla prie ką tik sušukuotų plaukų, lyg ketindama pataisyti tai, kas jau sutvarkyta.
- Neturiu supratimo, - murma ji. – Gal jos matė, kaip daktaras Kleibneris su tavimi dirba? Prisipažinsiu, man ir pačiai ne prie širdies jo grubumas...
- Procedūros vykdomos už uždarų durų, niekas to negalėjo matyti, išskyrus Kleibnerį ir operatorių, - sakau pavargusiu balsu. 
Per sunku suvokti, kodėl dabar ir Rasa pradėjo meluoti.
O ji meluoja. Akivaizdžiai. Ir šį kartą tai nėra tas smulkus melas sau, kai ji įtikinėja skaistinanti veido odą dėl savo malonumo.
- Ar kalbėjaisi dėl to su profesoriumi Doncu? – klausia ji.

Ar pasakyti jai?.. Kad Doncas man sumelavo? Kai ji pati man meluoja?
Nežinia kodėl, bet pajuntu neramų virpesį kažkur viduje, lyg vibruotų iš susijaudinimo skrandžio sienelės, ar širdies gabalėlis imtų susitraukinėti atskiru ritmu. Jiedu meluoja, vadinasi, jų informacija vienoda. Vadinasi, Rasa gali ginti Donco melą ir dengti tuo savo melą. Uždaras ratas. Be to, ji truputį bijo – štai kas ta keistoji emocija, spindinti jos veide kartu su nerimu. Baimė žmones verčia kovoti. Tai jų evoliucijos pamokos. Taip man sakė pats Doncas. Vadinasi, negaliu netgi bandyti bauginti Rasos – o ir teisės tam neturiu. Ir jeigu ji bijo – vadinasi, informacija pakankamai rimta ir ji tikrai liečia mane.
Ką man daryti? Kaip išgauti iš jos tiesą? Žodžių žaismui aš neturiu tiek patirties, agresyvių priemonių negaliu naudoti. Gudrybė? Kokia?
Galvok, Rebeka, galvok! Jie patys moko tave priemonių, tau belieka jas perimti ir naudoti taip, kaip jie tą daro. Galvok!..

- Ne, - sakau Rasai ramiu balsu. – Bet tu teisi, jis turėtų geriau žinoti tokius dalykus...

Rasa nieko nepastebi. Mano laimė, kad kvantinės smegenys mintis apdoroja  per nanosekundes, o kiekvieną atsakymą užvilkina vienodais laiko tarpais, kurie atitinka žmonių reakciją. Žmonėms labai nepatinka, kai jie gauna atsakymą pernelyg greitai – arba susyk po klausimo, be jokios pauzės. „Neetiškai skamba“ – pajuokavo kartą Doncas, kai mokino mane bendrauti.
Nuo to laiko mano atsakymai vilkinami.
Ir dabar aš ką tik sumelavau – pirmą kartą savo gyvenime.
- Taip, - linkteli Rasa, apie kažką susimąsčiusi. – Gal Doncas ge...

---

... riau žinos.
Atsimenu tų moterų veidus. Ir jų korteles kuo puikiausiai pamenu, tik nė už ką nesužinočiau, kur jos gyvena. Man draudžiama laisvu laiku priekabiauti prie dirbančio personalo, arba be tikslo šlaistytis koridoriais. Vienintelė išimtis – valgykla. Ten aš netrukdoma galiu atsisėsti prie bet kurio stalelio, jeigu tik prie jo sėdintis žmogus neprieštarauja.
Atėjusi pavalgyti pastebiu ir Alfonsą – vienas iš tų retų sutapimų grafike, kuomet mudu kartu valgykloje. Tačiau šį kartą jis tik nudelbia mane keistu žvilgsniu ir susikūprinęs nueina su padėklu į salės galą. Net neketina pašaukti manęs „mažyte“.
Galėčiau atsisėsti prie jo, tačiau laiko turiu tik pusvalandį – manęs laukia fiziniai bandymai. Ir tą pusvalandį turiu skirti svarbesniems reikalams.

- Ar ši vieta laisva?
Moteris, vilkinti margą megztinį, staigiai kilsteli galvą nuo lėkštės ir įsižiūri į mano veidą. Akimirksnį jos žvilgsnis baikščiai smalsus, bet vėliau ji kažkodėl nutaiso neperprantamą išraišką – akys didelės, lūpos sutrauktos ir ji žiūri į mane labai įdėmiai, lyg aš turėčiau kažką padaryti.
- Žinoma, sėskite, - sako ji aukštu, plonu balsu. Tik įsitikinusi, kad aš jau sėdžiu, ji užsigula savo picą ir ima skrebenti šakute.
Aplink mus mažai žmonių, prie gretimų stalelių vos vienas kitas, ir tie patys retai matomi, neturintys su manimi nieko bendro.
- Neprieštarausite, jeigu aš valgydama užduosiu jums kelis klausimus? – klausiu moters.
- Manęs? – kiek nustemba ji. – Aš juk su jumis nedirbu, Rebeka.
- Bet jūs mane žinote.
- Mano darbas toks – žinoti. Be to, šioje laboratorijų dalyje tave visi žino.
Ji toliau sau bando įveikti picą ne itin patogiu įrankiu, žiūrėdama į lėkštę. Negaliu perprasti moters emocijų, nes nuo pat pradžių ji elgiasi ne taip, kaip visos. Savotiškai.
Tylėdama išdėlioju prieš save įrankius ir indą su salotomis. Nesu išranki maistui – kaskart bandau vis kitą patiekalą, kol nelieka nė vieno neišbandyto. Tada pradedu bandymų ciklą iš naujo. Vakar buvo sumuštinis su kumpiu ir virtu kiaušiniu. Šiandien ryte – salotos. Jas valgau jau šimtas penktą kartą.
- Jūs apie mane žinote viską?
- Mhm, - murma ji, kramtydama kąsnį. – Tiek, kiek man reikia. Dirbant su stebėjimų duomenimis visko neįsiminsi, per dieną tiek procedūrų įvykdoma... Bet aš žinau, kuo tu vardu ir koks tavo serijinis numeris, jei tave tai domina.
- Mano serijinis numeris, - sakau, šakute pasmeigdama žalią lapą lėkštėje. – Nulis penki. Tai reiškia, aš esu penkta iš eilės biodroidė, kuri greičiausiai kartoja tą pačią, arba pagerintą eksperimentų seką. Ar jūs matėte tas, kurios buvo prieš mane?
Moteris margu megztiniu vos akimirkai nustoja kramtyti. Klementina – toks vardas įrėžtas jos kortelėje ant krūtinės. Ir aš žinau, kad ji žino, kad atsakymas turėtų būti „taip“. Akių vyzdžiai truputį prasiplečia, jos kaktoje susimeta nežymios raukšlelės, nervingas stabtelėjimas.
- Ne. Kiti modeliai, manau, savo eksperimentų seką kartojo kitose laboratorijose, kur kiti operatoriai.
- Ar tie kiti darbuotojai iš tų laboratorijų lankosi čia? – skrebenu savo salotas.
- Ne, tikrai ne.
- Tuomet jūs man meluojate, Klementina.
Įdomu žiūrėti, kaip elgiasi žmogus, kuriam tiesiai pasakai, kad pačiupai meluojantį. Dar niekam to nesu sakiusi. Visų pirma dėl to, kad Donco įpirštos mandagumo taisyklės neleidžia. Tačiau Klementinos melas nėra tas, kurį būtų galima pamiršti. Ji žino, kad kiti modeliai buvo čia. Kaip ir tos moterys, kurios manęs gailisi.
Antraip ji nežiūrėtų į mane tokiu įdomiu žvilgsniu, pakabinusi picos gabalėlį ore.
- Oho... – sumurma ji, nežymiai šypsodamasi.
- Kodėl moterys, kurias sutinku koridoriuose, manęs gailisi? – klausiu. – Kodėl man visi meluoja, vos tik imuosi šios temos?
Po mano klausimo įsivyrauja itin ilga pauzė. Naudojuosi ja ir skanauju salotas. Jos visai puikios, paskanintos pipirais ir sėmenų aliejumi.
- Jei remtis taisyklėmis ir protokolais, - lėtai pradeda Klementina, - aš apskritai neturėčiau su tavimi kalbėtis apie jokius dalykus už stalo, išskyrus gerą orą.
Ir jinai įsideda picos kąsnį į burną, žiūrėdama į mane drumstu žvilgsniu. Tarsi turėtų paslėptą „bet“. Ir aš kantriai laukiu, tikėdamasi, kad ji pati pratęs. Turėtų pratęsti. Nežinau, kaip ir kodėl, tačiau mano proto gelmėse užgimsta tikėjimas, kad ji dar nebaigė.
Taip mudvi ir vakarieniaujame, bendraudamos vien stalo įrankių skleidžiamais garsais. Aš baigiu savo salotas, ji vis dar tebevargsta su picos gabalėliu, mintimis aiškiai klajodama kažkur kitur. Puikiai pamenu, kaip jinai elgėsi su stalo įrankiais prieš man atsisėdant. Dabar jos judesiai beveik nekoordinuojami  ir net kąsnis, taikomas į burną, vos ten pakliūva.
- Atleiskite, - aš paimu savo lėkštę ir pakylu nuo kėdės. – Jūs teisi. Aš neturėjau to klausti.  Man laikas eiti.
- Sėsk,  - staiga ji reikliai mosteli šakute į kėdę, pagaliau sutelkusi dėmesį į mane.  – Dar neik.
Susidomėjusi paklūstu.
- Viskas ir visur stebima, - murmteli tyliai moteris ir aš įtempiu klausą. – Viskas įrašinėjama. Duomenų neįmanoma ištrinti, neįmanoma jų pakeisti. Netgi čia yra dvi stebėjimų kameros, abi kartu aprėpiančios visą teritoriją. Jų mikrofonai jautrūs. Ir tavo klausimą greičiausiai įrašė gana aiškiai. Belieka tikėtis, kad profesorius Doncas neatkreips dėmesio į tavo pasisėdėjimą valgykloje, antraip turėsi rimtų nemalonumų.
- Aš uždaviau sau pavojingus klausimus? – klausiu tyliai.
Klementina kramtydama dirsteli man į akis. Nežymiai linkteli.
- Tu jau pakankamai gerai skaitai emocijas, ar ne?
- Manau.
- Tuomet atsakymą į savo klausimą apie kitus biodroidus tu jau turi. Visa kita išmąstysi logiškai.
Ji padeda šakutę šalia picos likučių ir servetėle nusivalo lūpas bei pirštus.
- Man metas, mieloji.
Jos žingsniams nutolus, dar kurį laiką sėdžiu nejudėdama, gliaudydama mintyse rebusus.
Klementina aiškiai prisipažino melavusi. Vadinasi, anksčiau čia būta panašių į mane biodroidų ir jie neabejotinai vykdė tas pačias užduotis bei eksperimentus, kaip ir aš. Tačiau jų nebėra. Galiu mintinai suskaičiuoti kiekvieną čia matytą žmogų ir prireikus prisiminti jų vardus, kurie įspausti jų kortelėse. Visi jie vilki normalius darbinius kostiumus, nemačiau nė vieno su panašiais į mano rūbais, išskiriančiais mane iš kitų. Belieka padaryti vieną nemalonią išvadą – tų bio...

---

... droidų šiuo metu nebėra gyvų.

Doncas aiškiai apibrėžė manosios egzistencijos tikslą.  Aš turiu paklusti laborantų reikalavimams. Stengtis atlikti užduotis kiek galima geriau, netaupant nei jėgų, nei protinių resursų. Apibendrinus, mano egzistencija yra nuolatinės pastangos dėl geresnių rezultatų.
Tačiau aš tų rezultatų beveik niekada nesužinau, o jeigu ir sužinau, tuomet neturiu su kuo jų palyginti.
Be to, profesorius Doncas, ilgą laiką vartojęs žodį „egzistencija“, kelissyk užsiminė apie „gyvenimą“.
Šis žodis jam visados išsprūsta, kuomet kalba pasisuka apie jį patį arba kokį nors kitą žmogų. Man – egzistencija. Jam ir visiems kitiems – gyvenimas. Nemanau, kad jis pats tą pastebi.
- O koks jūsų egzistencijos tikslas? – klausiu jo, kuomet jis vėl užsimiršęs pavartoja antrąjį žodį. Tyčia sukeičiu juos vietomis, ketindama patikrinti, kaip Doncas reaguos.
- Mano?..
Doncas sėdi sutrikęs, dėbsodamas į mane per akinių stiklą.
- Tarkime, Rebeka, kad šiuo metu jo neturiu, - atsidūsta. – Va, pabaigsiu savo darbą šioje skylėje, tada susirasiu kokį nors.
- Tėvai jums nedavė tikslo egzistuoti? – nustembu.
- Gyventi, - pataiso jis mane. – Žmonės gyvena, Rebeka. Ir jie tikslą sau susiranda patys, kai ateina laikas. O kai kurie gyvena be jokio tikslo. Tada galima sakyti, kad jie... na taip, egzistuoja.
Jis kurį laiką supasi krėsle, tada atsitokėja ir pagrūmoja man pirštu:
- Tu savo tikslą turi Rebeka. Ir jis aiškiai apibrėžtas. Tau tikrai nereikia dėl to sukti galvos.
Linkteliu, prisiminusi ankstesnius pasikalbėjimus su profesoriumi. Kai jis liepia nesukti galvos, geriau temos nebetęsti, nes jis tik susierzina ir ima pykti.
Tačiau mintyse aš vis dar tebesuku tuos pačius žodžius uždaru ciklu. Doncas nepastebėjo, kad pasielgė nelogiškai, pavadindamas egzistenciją betiksliu gyvenimu. Aš turiu savo tikslą, todėl manoji „egzistencija“ iš tiesų turėtų būti „gyvenimas“. Tačiau Doncas šį žodį vartoja vien todėl, kad nesu tikras žmogus.
Vien todėl, kad esu biodroidė, jis leidžia sau būti nelogišku.
Be to, man visai patinka Donco mintis, kad galima pačiai pasirinkti tikslą. Kai mokslininkams būsiu nebeįdomi, greičiau...

---

... siai taip ir padarysiu.

Grįžusi į kambarį atsisėdu ant savo gulto ir kurį laiką suku mintyse dienos metu matytus vaizdus bei girdėtas frazes.
Klementina mane perspėjo dėl kamerų. Jų iš tiesų daug prikaišiota visur, tačiau valgykloje nė vienos neteko matyti. Kaip ir mano kambaryje. Čia jaučiuosi rami, galėdama pamąstyti, apžiūrėti savo kūną,  patikrinti rūbo vientisumą ar tiesiog pasivartyti lovoje, kuomet nereikia niekur skubėti.
Tačiau po Klementinos žodžių nebežinau, ar turėčiau jaustis rami.
Mintyse atkuriu valgyklos vaizdą. Joje tiek daug kartų buvau, viskas seniausiai išžvalgyta, kiekvienas varžtas suskaičiuotas. Tačiau kamerų ten nėra, esu tuo tikra.
Buvau tikra...
Dabar stengiuosi sugretinti kelis šimtus valgyklos panoramų į vieną sistemą. Kiekvieną aplinkos detalę perkratau su nauju tikslu – apibrėžti kiekvienos iš jų paskirtį.
Mano laimė, kad tų detalių ten nėra tiek daug. Valgykla – tai didelė patalpa lygiomis, oranžinėmis sienomis. Lubos baltos, šviestuvai lygiai įsodinti į jų paviršių. Du įėjimai – vienas iš gyvenamosios zonos, kitas – iš laboratorijų pusės. Vienoje sienoje sumontuotas didelis prietaisas, išduodantis maistą. Keturios plokščios angos, pridengtos nerūdijančio plieno sklendėmis. Virš jų – lietimui jautrūs ekranai su meniu. Pasirenki patiekalą, palauki penkiolika sekundžių ir sklendė pasikelia. Pasirinkimas jau guli ant vienkartinio padėklo su stalo įrankiais.
Tada stalai ir kėdės. Jie nepritvirtinti prie grindų. Be to, montuoti kameras į stalus – nelogiška.
O štai mikrofonus – galima. Nors baldai pagaminti iš vientiso plastiko, garsui tai nė kiek netrukdo, netgi dar padeda. Visas stalo paviršius turėtų būti visai neblogas rezonatorius.
Tačiau kur kameros?
Mintyse perkratau įmanomas patogiausias kamerų dėliojimo pozicijas. Tada dar kartą persuku vaizdus.
Nieko. Jeigu jos ir yra, tuomet puikiai užmaskuotos. Klementina dirba stebėjimų stotyje, ji geriau žino.
Ir tai reiškia, kad mano kambarėlyje gali būti lygiai tas pats.

Atsigulu ir užsimerkiu, nusprendusi apsimesti miegančia. Kuomet ant savo kūno beveik jaučiu nematomo stebėtojo žvilgsnį, visai dingsta ūpas bet kokiai tyrinėjimo veiklai. Dabar galiu tik mintyse kažką naudingo daryti ir pirma, ką sugalvoju – tai imtis veiksmų.
Iki artimiausios procedūros – trylika valandų ir dvidešimt dvi minutės. Vadinasi, turiu galybę laiko informacijos analizei ir strategijai.
Ir aš dabar kaip reikiant nudžiungu, kad turiu tokį patogų atminties mechanizmą. Jau pastebėjau, kad žmonės dažnokai primiršta net itin šviežius dalykus. Neseniai ištartą frazę, pažadą, ar kito žmogaus vardą. Ką jau bekalbėti apie dienos senumo įvykius.
Aš nepamirštu nieko. Mano atmintyje viskas suskaidyta į keliolika kategorijų pagal svarbumo laipsnį. Ir prireikus aš galiu kada panorėjusi nesvarbius dalykus paversti labai svarbiais.
Savo gimimo akimirką. Pirmą pokalbį su Kleibneriu, Rasa. Pirmą savo juoką, kuomet Doncas apsiliejo kava...

- Rebeka, ateikite į procedūrinį, – staiga suskamba paslėptas garsiakalbis mano mažame kambarėlyje. Nustebusi  atsimerkiu, atpažinusi Kleibnerio balsą. Paskutinį kartą jį girdėjau labai seniai. Ir mano tvarkaraštyje nėra jokių užuominų, kad būčiau jam reikalinga.
Kažkas pasikeitė.