Šis akmuo man per lengvas, prikabinkite dar vieną ir paleiskite bristi drumzlinu Vilnelės dugnu. Prigirdykit tikėjimo, aš apsvaigus susmegsiu ties katedra, bučiuosiu apsimetėlių nosis ir nieks nenutemps, nedžiovins ištežusio kūno. Nes bedievė aš. Nes į tikėjimą tikiu.
Pagalvojau, katedra tėra viduramžių dangoraižis, pastoralinį peizažą kertanti įžūli vertikalė – ar kas galėtų dabar įsivaizduoti, kad, sakykime, Verslo Bures dešiniajame Neries krante kas nors kada nors ims ir pavers, sakykime, modernaus meno muziejumi, ar trimačių paveikslų galerija, – kad vėliau iškilmingai grąžintų tikintiesiems laisvaja rinka, nes tikriausiai ši sekta išliks, garbins Privačią Iniciatyvą ir Rinkos Dėsnius, nelabai suprasdami, koks jų ryšys su kasdienybės rutina ir mirties banalybe.
Dar pagalvojau, kad Vilnelė daug senesnė už Katedrą, upeliūkštis, vos yra kur prasmukti baidarei, o laike įrėžta per tūkstantmečius, iki to geležinio sapno ir daug toliau – iki drumzlinu jos dugnu brendančių mamutų ir tigrų, iki ledo sienos, sustūmusios Gediminui tą kalną, tą sujauktą būsimo miesto antklodę, tą dievams vėliau paaukojamų misionierių traukos centrą, tą amatininkų, žydų, laisvamanių ir pankų katilą.
Kurį mylių labiau už bet kokį tikėjimą.
Opa. Šiek tiek persistengiau. Na, bet mintis buvo gera.