Įsikalintas

Sušąlą lašuose paskendę norai žiemos rytą,
Paskum spygliais sudūžta vatoje, kur ilsisi ir
Laukia saulės, kad išgaruoti vėl, atgimti žolėje.
Sutrypta daug šiandien, kita dalis jau nušienauta,
Toliau laukinė, nelygi ir dar nepažabota,
Užtapoma, ilgainiui - virsta pilkuma.

Bet dar tikiu norįs norėt nubėgt basom rasa,
Nors įsikalinęs manasis kūnas, supančiotas mada,
ir po kaklu jau virvė stilizuoto šilko parišta.
O pamenu it vakar bėgau - basas žaliaakis
Bejausmėje rytinio rūko tyloje,
vėliau nušalę pėdos verkė kojinių globoje.

Bet dar tikiu norįs norėt nubėgt basom rasa,
Galbūt naivioj vaikystėjė galvot dvasia
Ir pagaliau įkvėpti –
išgaravusius norus.