Ilgesys

Sėdžiu po debesim
ant žvaigždės briaunos
ir žiūriu
į baltoj pusny
paskendusį savo kaimą.
Keliuku brenda širmė,
brolis ją mielaja šaukia,
mie pabrėždamas.
Jie sutaria.
Nereikia važnyčiot, šūkaliot,
Širmė žino namus,
traukia roges per pusnis,
brolis ramus,
įsisupęs į seną milinę,
užsimaukšlinęs kiškio kepurę
ir mamos megztas
kumštines pirštines
snaudžia, ramiai sau pypkiuoja.
Širmė žino namus.
Jaunėlis brolis
nubraukęs „šiufeliu“ sniego kepurę,
taiso klėties stogą.
Šalta, sumuša delnais,
nusipurto sniegą
ir vėl kąla,
tarsi genys miškelyje
už kluono,
nenusiristų jis nuo to stogo?
Mamulė skuba per kiemą,
garuojantį kibirą neša.
Ėdalo laukia
rudeniniai paršiukai,
kriuksi, užuodę
plikytų ruginių miltų putrą,
pagardintą plutelėm naminės duonos.
Dar meškiui įkrečia
saujų porą,
Tas kad džiaugias,
sušyla ir vėl amsi
iškišęs nosį iš būdos.
Tėtis, pirtį užkūręs,
sniegą kasa
nuo tako,
kad galėtume išsimaudę,
„untom“ išvanoti,
pareit gryčion šalčio neįleisdami.
O iš pirties
kyla dūmas...
Kvapas, o koks kvapas!
Kumpiukų prieš mėnesį rūkytų.
Taip ir traukia žemyn...
Bet vėjo gūsis
ūžteli per kiemą,
pakelia visus ant baltų snaigių
ir neša aukštyn, nespėju pagauti...
Mano snaigė krenta
žemyn,
šalia sesės,  tarsi dvynės supasi,
jas sugaunu...
Ir liekam trise
savo apsnigtam kieme...