Kelionė į Šklėrius (c)

    Sakoma, kad savas kraujas atpažįsta save, nepaisant kieno venomis jis teka . Turbūt taip yra pajaučiamas ir savas kraštas - kraujas atpažįsta ir savo lopšį. Įvažiavus į Varėnos rajoną kraujas darėsi akylesnis, veiklesnis, atjaunėjęs ir norėjosi sakyti dažnai kartojamus pasigyrimo žodžius: atsimink, Mindaugai, Lietuvoje Varėnos rajonas didžiausias ir čia- mano gimtinė.
    Iki gimtinės dar buvo apie tiek kelio, kiek ir iki Vilniaus. Ir Mindaugas prisiminė Age Meyer Benedictseną
    - Prisimenu, rašo apie save, kad [b]„žodį“ valdyti jam lengva ir malonu, o plunksną - priešingai. Ką pasakytumei apie save? - paklausė jis. - Žodį, sakyčiau, valdote neblogai, o plunksną?
    - Kaip valdau plunksną? Jau nebeatsimenu, kada ją ilgiau turėjau rankoje. Jos man dabar prireikia tik vieną kartą per mėnesį, kuomet tenka parašu liudyti, kad gavau pensiją.
    - O anksčiau?
    - Nesakau, kad jos neturėjau. Šiokia tokia vis dėto buvo. Bet mano plunksna niekuomet negalėjusi prilygti  Františeko Pelėdos plunksnai. Pavydėjau ir pavydžiu, stengdavausi kiek begalėdamas mokytis iš jo, o kartais net pamėgdžioti. Paklausykite, kaip  jis rašo apie savo vaikystę.
    Reikėjo nutilti, bet proto tam neužteko. Tačiau gal čia buvo ir kita priežastis- atsirado poreikis viešai pasitikrinti savo atmintį, įsitikinti ir kitus įtikinti, kad ten, kur nėra Radijo karietos, ji egzistuoja ir ja galima pasikliauti. Bet šį kartą man nepasisekė, nes Mindaugui parūpo sužinoti, kas tie trys vyrukai ir mergaitė, kuriuos jis matęs nuotraukoje ant stalo, kai dar buvome Vilniuje.
    Neiškart supratau, kad Mindaugas atsiminė nuotrauką, kurioje nusifotografavę Simonas, Povilas, Ignas ir Milda. Galop supratęs, ko klausia, pasakiau, kad tai Baranauskų, Karlonų ir Stankovičių atžalos. Ir kad labai rimtai visi keturi ruošiasi  tapti Aleksandro Diumos muškietininkais.
    - Taip ir pamaniau, - plačiai nusišvietė Mindaugas. O kad sugebi cituoti, tai šaunu. Bet dar labiau šaunu, kad cituoji savo bičiulį Pelėdą, o ne Aleksandrą  Diumą ar Viljamą Šekspyrą su Vladimiru Majakovskiu. Man nelabai patinka, kai žmonės keliauja už ilgiausių mylių ieškoti dalykų, kurių esama čia pat.
    - Atsiprašau, bet  kodėl jūs paklausėte, ar  gerai valdau plunksną?
    - Nežinau kodėl, bet esu irgi pavydus. Man patiko ir atsimena Radijo karietos išvežioti žodžiai, esą, žmogaus lemtyse labai didelių tolumų nebūna. Įbridai į senatvę ir, pažvelgęs atgal, ypatingai raiškiai matai, kokie neilgi gyvenimo keliai O ir jie užmiršties skaudžiai pustomi, tiesiog akyse nyksta, tirpsta  ištirpsta kaip pavasario sniegas
  - Jūs jau turite  Františeko  Pelėdos brošiūrėle „Iš Radijo karietos kelionių? “
  - Ne. Bet žinau, kad tokia yra ir kad vieną vežiesi su savimi. Gal ir jo eilėraščių, ar bent šį?

Nejau, o Vilniau, esam svetimi?
Nejau nebus eilėraščių tau mano?
Nejau jausmais gerais ir širdimi
Tau nepaliksiu atminimo gero?

Sakei- ir aš prisimenu gerai
Tavo žodžius ir tavo teisią mintį-
Kolei iš Šklėrių švies namų langai,
Neverta žodį širdimi kankinti.

Vis būsiu liūdnas, kaip ir tie langai,
Kadais apšvietę duoną, druską, žodį.
Nuraudę krenta seno sodo obuoliai
Ir jau nėra ten kam dėl jų raudoti.

Gailu. Bet nesugrįžti jau tenai.
Man visos saulės  jau tekės  virš mūrų
Kur Neris plaukia, kur Žalieji ežerai,
Kur...
    -Et, ši paskutinė eilutė man  nepatinka Labai ne: “Kur laukiu aš prie išėjimo durų“.
    Tai vienas iš Františeko Pelėdos  eilėraščių, kuris, kaip jis sako, dar vis neparašytas, nepaisant kad  jį rašo bene jau trejetą metų. Beje, ir aš stengiuosi jam padėti, nes vis dėlto iš jo vis dažniau išgirstu skaudančius Šklėrius.
    - Taip, vežuosi ir jo tą eilėraštį. Bet įsitikinu, kad apie mane žinote daugiau, negu galima spėti.
    Mindaugas į mano žodžius neatsakė. O tai, ką iš jo išgirdau po užtrukusios valandėlės irgi, matyt, nebuvo atsakymas.
    - O! kad taip iš atminties į atmintį, tuomet  ji lyg kalnai- amžina ir suvokiama. Bet į  jos viršūnes vis tiek įlipsime. Trūks plyš, vis tiek įlipsime. Čia, būdami žemėje...

    Pasižiūriu atidžiau į Mindaugą bet irgi tyliu. Tai nebuvo nepatogu ir dar nežinojau, kad bus diena, kuomet valstybės valdžios žmones užgrius rūpestis sužinoti, kas jis, buvęs Radijo karietos vežėjas, ir kur jį surasti, kad kuo skubiau galima būtų susitikti akis į akį. Jeigu tokia žinia mane būtų pasiekusi kelionėje į Šklėrius, tai neįsivaizduoju, kaip būčiau atsiliepęs. Matyt, kad į savo keleivį būčiau dėbčiojęs nepatikliai, rūsčiai, galbūt net pabandydamas analizuoti jo kiekvieną ištartą žodį. Tačiau dėkui Dievui, gan ramiai tolome nuo Vilniaus, ir buvo smagu, kad greta turiu žmogų, kuris mane atsimena iš Radijo karietos laikų. Kita vertus, ne iš kelmo spirtas ir moka gražiai, prasmingai, įdomiai pakalbėti. Pagaliau man buvo svarbu net tai, kad būtent Varėnos žemėje jis mane pirmą kartą  pavadino vardu.
    O keliai Dzūkijoje (net jeigu jie ir labai blogi), tai vis tiek nepaprastai gražūs. Manoji senukė „AUDI“ dar niekuomet taip dorai nevažiavo, kaip tą kartą. Vėl grįžtelėjau Mindaugo pusėn. Ramus kaip karščio suspenduotas dangus. Buvau linkęs tikėti ir kitiems skelbti, kad, esa, gerai, jog mano gyvenimas praėjo nesukaupęs didesnių turtų. Todėl ir ši kelionė buvo lyg atpildas, kad galiu pabandyti kažkaip kitaip prisiminti matytus saulėlydžius, tą laiką, kuomet nė karto nesuabejodavau, jog jų dar bus ir bus. Bus tiek daug, kad  neužteks vietos, neatsiras pakampės jiems padėti.
    Ir tik – šast! - vėl į mintis tos nenuoramos, dvi raidės A ir B.
    - Dzieduli, mes žinom, kad tu nori, jog dėdei Mindaugui paskaitytume apie vaikystę, - pasakė A.
    - Iš  kur žinai, ko aš noriu?
    - Taigi, dzieduli, gyvendamos Savęsp (i) daug ką sužinom, - pritarė B.
    - O dėdė? Kaip manote, ar ir jis nori? - mintimis paklausiau.
    - Jis tegu mokosi, kaip reikia būti geram, - pasakė kažkuri.
    - Ša! Dar išgirs. Tuomet būsim barami, - pritildžiau, bet ir man buvo įdomu žinoti, kaip reikia  mokytis būti geram.
    - Reikia matyti gražius daiktus ir apie juos rašyti ir skaityti. Kaip Františekas Pelėda.
    - Na ką gi, paskaitykit, tik kuo tyliau, - leidau.
    Ir tuomet raidė A.
A: Antai, dar vaikas. Ir gerai atsimena, kaip nuo tavęs, tokio pyplio, ankstyvą rytą, kai saulė pateka, nusidriekia ilgas, ilgas šešėlis. Bet jo nepastebi, nematai, nes žiūri į saulę, o tavo atvaizdo šešėlinė dėmė- už nugaros. Žvilgterėjai į ją  kartą, kitą ir gana. Lyg ir sotus.
B: O saulė juk ne tik pateka. Graži ji ir tuomet, kai leidžiasi. Tiesiog nebūna laiko net grįžtelėti atgal, nes suvoki, kad tai paskutiniai šios dienos pasimatymai su dieviškuoju visa ko gyvybės šaltiniu. Širdyje niukteli, baksteli, pažadinant žmoguje įgimtą jo poreikį palikti saulės šviesoje bent tai, kas labiausiai limpa prie širdies
    - Gerai, ačiū. Padėkojau savo angeliukam manydamas, kad girdžiu tik vienas. 
    - Iš tikrųjų. Ačiū, - padėkojo ir Mindaugas, - o dainos, kurią  mokiau, neužmiršote? -paklausė.
    - Neužmiršom. Galime padainuoti, - paslaugios  buvo A ir B, - bet Mindaugas paprašė tai padaryti kitą kartą, nes gražu buvo ir kelyje.
    Ne veltui pasakyta, kad gerais norais ir pragaras grįstas, nes juk būna, kad pulk kairėn, pulk dešinėn, o ten tuščia, tuščia. Norai geri, bet ten dykuma. Todėl reikia džiaugtis, jei panosėje kas nors yra. Visur pušynai. Ir vienoje  kelio pusėje – gražu, dzūkiška, žalia. Kitoje irgi - gražu, dzūkiška, žalia. Tik kur ne kur įsiterpia arba, sakykim, išsišviečia  baltakarčių beržų viršūnės. Ir vaizdas toks gražus, kad netgi gražesnis, negu dzūkų kalba.