Atsisveikinimo naktis

Palatoje buvo tamsu. Nakties tylą drumstė tik tylus gyvybę palaikančių aparatų dūzgimas.
  Stela pajuto vėsų prisilietimą prie veido. Ji žinojo - tai mirtis. Ši viešnia pastaruoju metu dažnai primindavo apie save. Bet šią naktį ji apsilankė paskutinį kartą. Atėjo išsivesti... Stela neišsigando, nenusiminė. Jau senai laukė to. Pavargo nuo skausmo, nevilties, artimųjų ašarų, alinančios kovos su liga, užuojautos.
Stela šyptelėjo. Raminantys mirties prisilietimai žadėjo taip lauktą poilsį.
  - Labas. Pagaliau atėjai išsivesti manęs? Džiaugiuosi, pavargau laukti...
    Juodoji viešnia pasilenkė virš sergančios mergaitės ir švelnai sukuždėjo:
  - Prisimink ir atsisveikink...
    Prisiminti ir atsisveikinti?... Atsisveikinti su dvidešimties gyvenimo metų paliktais pėdsakais. Stelos gyvenimas nebuvo nei itin blogas, nei itin geras. Tiesiog ramus. Bet prisiminti buvo ką. Pamažu prisiminė saulėlydį, kurį stebėjo pro važiuojančios mašinos galinį langą. Atrodė, kad didelė raudona saulė bėga nuo jos, palikdama ant tušio kelio raudonus pėdsakus. Buvo taip gražu, graudu, kad norėjosi ir verkti ir juoktis vienu metu. Kas dar? Pasivaikščiojimai po naktinį miestą. Tik tu ir žibintų apšviestos tuščios gatvės. Ta begalinė nakties didybė... Muzika - nuolatinė Stelos palydovė. Ji guodė, džiugino, ramino, linksmino. Ir žinoma vyšnia, kiekviena pavasarį stulbinanti savo baltais žiedeliais. Mergaitė ne vieną valandą praleisdavo ant palangės stebėdama kaip saulės spinduliukai žaidžia  medžio šakose. Keista, bet nesinorėjo prisiminti žmonių, triukšmingų vakarėlių. Jie tapo pilkais šešėliais prisiminimų labirintuose. Liko tik trumpos, bet tobulos akimirkos. Gal vaikiškai naivios, beviltiškai romantiškos, bet šią atsisveikinimo naktį jos šildė sielą.
  - Laikas...
    Stela nusišypsojo. Pirmą kartą per daugelį mėnesių, nes pagaliau neliko skausmo, baimės, nevilties.
  - Sudie, pasauli. Ačiū...
    Kai po valandos į palatą užėjo seselė, pamatė besišypsantį pabalusį  veidelį, kurį glostė šalti mėnulio spinduliai. Ji nusišypsojo, nubraukė ašarą ir užklojo balta paklode pagaliau nurimusį vaiką.

        Ką mirtis pakuždėjo
        Tau painioj vienumoj?
          „Tu našlaitė tarp vėjų. -
        Einam! Einam namo!

        Tu bijaisi, mergyte,
        Šio pasaulio gudraus?
        Einam! Ten tau skraidyti,
        Juoktis niekas nedraus.

        Tavo pats jaunumėlis,
        Rytmetinė daina.-
        Vai, mylės tave smėlis
        Ir velėna drėgna!