*Bandymas*

Altoriai apkaišyti
Nuvytusiomis rožėmis.
Raudonuose kilimuose
Nuodėgulių išgraužtos skylės.
Šventa taurė po
Suolu nusiritus.
Vitražuose gyvenantys šventieji -
Akli. Juoda plūsta iš akiduobių.

Centrinės durys tylutėliai prasiveria. Iš gatvės triukšmo, tokio gyvo, mirtinon tylon žmogysta žengia. Šnara jo nuodėmės ir sunkiai slysta dulkėta žeme pėdos kruvinos. Šešėliuos sujuda kažkas. Nepastebimai žengia šonine aptemdyta nava.  Nematomas atėjusiam, nejaučiamas, nei dulkės nepajudina. Svečias sustoja prieš atvirą ir tuščią tabernakulį.
Ką tikėjaisi surasti? Prieglobstį, nuodėmių atleidimą, atgaivą, ramybę? Išpažink kuo nusidėjęs ir gal atleisiu. Pasmerksiu gal. Aš nekaltas. Mano rūbai purvini ir kojos kruvinos. Tai nuo ilgo kelio, kuriuo ėjau taip sunkiai. Daugiau nėra man ko prikišti. Ar purvas - kelio dulkės? Ar kraujas -  tai nuo akmenų aštrių? Taip. Man rodosi kitaip. Griuvėsių liekanos ir nekaltųjų ašaros - štai tavo dulkės ir tavasis kraujas. Aš nekaltas. Turėjau tikslą užsibrėžtą pasiekti. Ar tai tu vadini tikslu? Tuščia bažnyčia, kurioje šventieji bijo atsimerkti. Žiūrėk, štai atviros durelės. Tuščia vieta, kur turi būti šventas kūnas. Teisiu tave - save nuteisiu pats. Mirtis. Tabernakuly palaidokit mane.

Sietyne mirga mirusiųjų vėlės.
Ir žmonės renkasi mišių.
Priklaupkim prieš altorių,
Tokį puošnų tarp rožių raudonų.