Dakinės, kopiančios į Kailašą /kolekcionuoja kaulus/

Šventojo kailašo papėdė maldininkų akys

žinojimas, kad čia nieko nelaukta

tik dar viena apledėjusi sekundė

apgaulingai išnyranti iš sumeluoto dangaus

prisidengusio kruvino ryto slogučiu

ramiai suteka į sau skirtąjį tarpą tarp eilučių ir - - - -

sakytum, jau viskas iškalbėta,

sakytum, mano angele, kur tavo dykuma

kur smėliu užpustytos akys

kur tsampa, cimbolai, maldos malūnai

suklupus eilinėje senamiesčio šventyklėlėje?

————————————

Tik kartais angelai būna nebylūs

žvelgia juodomis akimis

stebėdamiesi, kad kažkas dar liko iš Šio Pasaulio

Naikinančiojo Patį Save

Nes juk visos maldos baigiasi ties Kailašu

kuomet šonkauliai skambiai trinksi

į Pažadėtosios Žemės grumstus

o dievai ir deivės tyliai niūniuoja mantrą

mirtnešiams paukščiams

išgelbėjusiems Save Nuteisusįjį

/dakinių čodas/