Pavasarį šitam šaltam mieste
ieškojau žemės lopinėlio,
kad pasėt galėčiau rugio grūdą,
ir po mėnesių kelių, rugpjūtį,
išaugus varpa suspindėtų -
spindulys skvarbus lyg švyturio,
perskrodęs akmeninį mūrą,
parodytų kelią, kuriuo atėjom,
atsinešėm tą tyrą juoką,
dar šiltą, skambų, gyvą
ir sveikinomės dar tada
apsikabindami ir skruostų bučiniais.
O švyturiu tada man buvo tavo akys
spindinčios juodoj nakty.
Aš vis prisimenu -
Atėjom mes tikri.