apie švyturius

Pavasarį šitam šaltam mieste
ieškojau žemės lopinėlio,
kad pasėt galėčiau rugio grūdą,
ir po mėnesių kelių, rugpjūtį,
išaugus varpa suspindėtų -

spindulys skvarbus lyg švyturio,
perskrodęs akmeninį mūrą,
parodytų kelią, kuriuo atėjom,

atsinešėm tą tyrą juoką,
dar šiltą, skambų, gyvą
ir sveikinomės dar tada
apsikabindami ir skruostų bučiniais.

O švyturiu tada man buvo tavo akys
spindinčios juodoj nakty.

Aš vis prisimenu -
Atėjom mes tikri.