Geriau dygliai

Vingiuoja upė vasaros papieviais,
Skrajoja peteliškė danguje...
Ir skleidžias naujas pumpurėlis,
Nauji žiedai, nauja galia.

Pavydas takelius jau mina,
Kažkam, ko niekada nebus...
Erškėčio krūmas apsivijęs
Savo dygliais mano pečius..

Nenori jis manęs paleisti.
Neverta, - sako, - eit su juo...
Geriau dygliais apsikabinęs
Laikys, švelniai myluos, sūpuos.

Pavydas šnara atsisukęs:
Eime. Eime su manimi.
Ir griebia staigiai už rankutės,
Net suklumpi ir parkrinti...

Neleiskit man su juo išeiti! -
Šaukiu be žodžių pumpurams.
Erškėtis dreskia, bet ir laiko-
Jis jaučia, kad nenoriu eit.