Be žaizdų mintyse. II skyrius

II skyrius. Keista vietelė. Laukimas.

Kažkas rašo
(turbūt iš spaudos):

Nevykęs interviu:

-Benai, -pradeda akiniuotas žurnalistas, -ar jūs prisimenate savo ankstyvąją jaunystę? Ką šiandien galėtumėte apie tai mums papasakoti.
Benas Valenta čiaudo, kaip įprasta - tik po du kartus, sėdi užu stalo pasirišęs po smakru raudoną skarelę, su druskom, šildančią stygas ir adomo obuolį. Jis šiek tiek negaluoja.
-Šiandien aš šiek tiek negaluoju, todėl iš karto klauskite tai ką norėtumėte išgirsti.
-Puiku. Ką veikėte baigęs mokyklą, nors ne, ką veikėte pavasarį, prieš baigdamas mokyklą?
Prie stalo sėdėjo ir operatorius, vis bandė pasakyti žurnalistui, jog jam velniškai sunku filmuoti Valentą tokiu rakursu, bet žurnalistas tik baidė nuo savęs ir nuo Valentos šitokį operatoriaus inkštimą ir liepė toliau filmuoti.
Benas Valenta:
-Nieko ypatingo, gyvenau tokioje keistoje vietelėje su savo mergina Ele, ji laukėsi vaiko, nuo manęs.
-Taip bent, Valenta! Bet argi jums neatrodo, jog buvote kiek per jaunas tapti tėčiu?
-Taip nutiko.
-Vis dėl to, kaip jums pavyko?
-Ar galima neatsakyti į šį klausimą?
-Kodėl? Malonėkite atsakyti.
-Jūs kišate šį mikrofoną tiesiai man į širdį, prašau.
-Turbūt jūs teisus.
-Taip. Jau geriau.
Operatorius nufilmavo kaip Valenta apsimeta, jog kažkas įkrito į akį. Nufilmavo kelis žilus plaukus ant pakaušio, paraudusią nosį, antakius it erelio sparnus ir liežuvio galiuką, akimirką išlindusį sudrėkinti paslaptis saugančių lūpų.

Abu Elės tėvai buvo karininkai. Motina - Lietuvos pilietinės gynybos centro sekretorė, išsikišusiais žandikauliais, profesionalaus dviratininko šlaunimis ir betoniniais pečiais, jaunystėje įgijusi seržanto laipsnį. Tėvas - leitenantas. Mergaitei teko su jais gyventi aštuoniolika metų ir tie metai, pasak jos, buvo didžiausia mokykla. Ji negalėjo pati pasirinkti draugių, nes tėvai imdavo kapstytis po mergaičių geneologinius medžius ir net ieškoti gediminaičių pėdsako. Tiesa, pati Elė Benui atrodė pernelyg šalta ir atstumianti, dar tada, kai jie tik pradėjo kalbėtis.
Benas Valenta jau nuo dešimtos klasės mokyklos rūkykloje stebėdavo Elę, kaip ji traukdavo kontrabandinę slimę žvitriau nei jis savąją ir nuspriekdavo apgailėtiną nuorūką į gatvės pusę, kaip suvartotą vaikiną. Todėl iš pradžių Benas žavėjosi ja tik kaip padūkusia blogąja nimfa, kuri iš tamsos ateina pasiimti tavo nuodėmės it širdis plakančiomis lūpomis. Bet taip nebuvo. Jie susipažino visai netyčia. Benas šventė naujuosius metus barzdotų paauglių kompanijoje, buvo merginų, žinoma, tas vakaras buvo stebėtinai ramus, jokių narkotikų, orgijų, ar panašiai, vis dėl to jiems buvo tik po šešiolika. Į šventę įsibrovė ir trys nelabai pažįstamos merginos, kažkokio Beno klasioko pusseserė su draugėmis, tarp jų ir Elė.
Kaip buvo minėta, ji elgėsi šaltai, atsakymai trumpi, konkretūs, balsūs ir net įžūlūs. Bet Benas stengėsi ir jam pavyko su ja pasikalbėti balkone, kai už stiklinės sienos, viduje, sprendėsi didžiausias to vakaro galvosūkis - fejerverkai. Buvo beveik pusė dvylikos, šalta. Balkonas nedidelis, apačioje grūdosi mašinos pabalusiais stogais, o priešais - kiti maži balkonai. Elė elgėsi visai kitaip nei mokykloje, visai kitaip nei prie draugių, Beną tai stebino. Jis paslapčia ėmė sekti lygią Elės nosies briaunelę, lūpas, nuo kampelio lig kampelio, lygų smakrą be jokio skyrimo, kurį turi kai kurios merginos. Benas ją paaugliškai pamilo.
-Taigi, tas matematikos mokytojas man parašė tris, tik dėl to, kad per pamoką dainavau sau panosėj, -skundėsi Benas.
-Tikrai nesąmonė, tokie mokytojai man va čia, -Elė smiliumi brūkštelėjo sau po kaklu, -o kaip muzika? Sekasi?
-Ne. Nesiseka. Nemėgstu normalios muzikos, man patinka pankrokas.
-Fee, pankrokas, kažkada tokia muzika man taip pat patiko, bet, žinai, ilgai negalima jos klausyt, klausa pasiilgsta švelnumo.
Benui patiko tai, ką Elė sakė, nes jis jau seniai neklausė tokių sunkių dainų, tik meluodavo klausąs, kad atrodytu originalus. O jos ausis pasiilgsta švelnumo.
-Turi brolių seserų? -paklausė Elė ir patrynė sušalusius delnus.
-Taip, tokį brolį, jam dvidešimt šešeri metai, gyvena Kaune.
-Aš neturiu nei brolio nei sesers. Turbūt tave jis daug ko išmokė, kai buvai mažas.
-Nieko neišmokė, gal tik lošti kortomis akį, durnių ir lukštenti saulėgrąžas.
Elė nusijuokė ir trindama pirštus pasiūlė eiti į vidų.

Kažkas rašo
(turbūt iš spaudos):

Nevykęs interviu:

-Benai, -pradeda akiniuotas žurnalistas, -gal galėtumėte mums papasakoti kaip jūsų tėvai reagavo į tą žinią?
-Kurią žinią?
-Pastarąją.
-Kiek pamenu, jie palaikė mane, tik Elės tėvai gerokai įsiuto, jie buvo karininkai.
Kambaryje mirtinai tvanku lyg pirtyje, jokio langelio, operatorius ramstosi į stalą ir taikosi kuo greičiau baigti šį pokalbį. Žurnalistas spaudžia mikrofoną šlapioje rankoje.
-Liepė jai išsikraustyti... kaip ten jie sakė... aaa, sakė lėk pas tą savo pašlemėką ir negrįžk! Che che, -nusijuokia Valenta, -Tik pagalvokit, ponas žurnaliste, ar aš - pašlemėkas?
-Visiškai ne.
-Taigi.
-Jos tėvai išsižadėjo dukters?
-Ne, tik pasiūlė išsikraustyti, nes neva sulaužė šeimos priesaiką ir suteršė giminės garbę.
Žurnalistas:
-Absurdas.
Benas Valenta šnypščia nosį į servetėlę.
-Velnias, kaip aš ryt koncertuosiu.
-Taigi, jį išsikraustė pas jus, Benai?
-Ne, -bespausdamas nosį servetėle dusliai atsako jis, -ji išsikraustė pas savo pusbrolį. Jis gyveno su draugų kompanija Užupyje, trise, jie gyveno trise. Vienas buvo dailininkas, nuolat išsitepęs aliejiniais ir mane ne kartą tapė, beje, nuogą, che che. Kitas grojo visokiuose benduose saksofonu, o pusbrolis buvo kulinaras.
-Skamba įdomiai.
-Taip ir buvo. Pavasarį aš pats ten atsikrausčiau, nes norėjau būti šalia besilaukiančios Elės, mane priėmė kaip savą, tėvai kiekvieną mėnesį duodavo pinigų pragyvenimui, dar mokiausi dvyliktoje.
-Tai ta minėtoji keista vietelė? -išpiltas prakaito pasiteirauja mūsų akiniuotasis žurnalistas.
-Taip. Ten su didžiausiu nekantrumu laukėme kūdikio.
Benas Valenta pridengia akis delnu ir atsidūsta, matyt trūksta tyro oro.
-Kas jums?
-Viskas gerai.