Puodelio plovimas

Įsivaizduoji, tik šiandien plaunu tavo gertos arbatos puodelį. Atrodo, kad praėjo metai, trys dienos - kaip ilgi metai. Vėl tie žaviai trenkti vakarėliai, tam kad užmiršti, kad susikurti naujos pradžios iliuziją, vėl nemiegotos, sujauktų jausmų valdomos naktys, vėl beviltiškai prarastos dienos. Ir tik dabar – aš, tavo puodelis, „Here comes the Sun“ kažkur kambaryje, nors saulės šiandien nėra, šilto vandens čiurkšlė ant pavargusių rankų. Viskas, kas buvo įmanoma - pasakyta, viskas, kas turėta - atiduota, nebėra jokios dingsties keliui atgal, jokio įrankio, jokio amuleto, tik šis šviesiai rusvas molinis puodelis rankose. Arbatos dėmės pridžiuvusios prie blizgaus paviršiaus, taip sunku, taip nesinori jų gramdyti, taip baisu jas naikinti. Bet vis dėl to – sukaupti jėgas, nušveisti puodelį iki blizgesio ir pastatyti į būrį tokių pačių, kad niekada daugiau nebeatskirčiau jo nuo kitų puodelių, nuo kitų istorijų, kad viskas nusėstų, nusloptų, susilietų skaudžios ir tuo pačiu laimingos praeities užmarštyje.