Be žaizdų mintyse.I skyrius

I skyrius. Netikėtumai. Senelis ir naujagimis.

Kažkas rašo
(turbūt iš spaudos):

Tikriausiai dauguma iš mūsų gerai žino kas yra tas Benas Valenta. Lietuvoje, bei užsienyje šis vardas tarp meno gerbėjų sklando kur kas žvitriau nei jis pats - nuo scenos ant scenos. Išgirdęs autentiško skambesio balsą, pasiekusį ausis per radijo anteną, retas, kuris neištaria: „Čia tai Benas, brolau. „, arba „Valenta, kur buvai ankščiau? „. Dabar jo muziką galima išgirsti pakelės restoranuose, visai kaip mitiniais penkiasdešimtaisiais ir draugo magnetofone, kai rūkai kambary ir reikia palaikančio antrojo plano; internetinėje gausybėje; mokyklos šokių vakare; ir iš draugės, ar draugo lūpų, besiruošiant į darbą anksti ryte, kai kiaušinienė svyla, o kaklaryšis, lyg tyčia, nesiriša.
Nežinia kas lėmė tokį staigų išgarsėjimą nepopuliariojoje muzikoje. Kaip pats Valenta dainuoja: „My usual bottle is full of vicissitudes... „ -“Mano įprastas butelis kupinas netikėtumų... „. Pasaulis ir yra lyg butelis, pilnas svaigulio, kvapo, vargo, pančių, nuopuolio, netikėtumų, kartais jis atrodo tuščias, pasaulis turi dugną, turi perregimas sienas ir siaurą išeitį aukštai danguje.
Benas Valenta - dainų autorius, atlikėjas, rašytojas, bei aktorius. Kritikai jo kūrybą vertina kaip neišvengiamą praėjusio amžiaus muzikos žanrų mišinį, sakoma, jog ankščiau, ar vėliau, šitokia muzika, bei toks kūrinių atlikimas būtų išlindęs į dienos šviesą ir pakibęs virš visos Europos, ir tai  padarė Valenta!
Tačiau beveik niekas nežino apie Valentos gyvenimą, kuomet jo kūryba nebuvo palietusi šiandienos.



Beno, ne muzikanto, gyvenimas:
Benas vėlavo. „Visi tie grafikai - apgaulė“-galvojo jis, kai traukinys sustojo Radviliškio stotyje, puse valados vėliau nei buvo žadėjęs. Jis pakilo ir nuslinko koridoriumi. Tik palietęs kojomis cementuotą grindinį, ėmė skuosti, delnuose gniauždamas tabaluojančios kuprinės petnešas. Beno tėvai jau sėdėjo senelio namuose, mama, turbūt, glostė ašarotas akis austa nosinaite, o tėvas žiūrėjo į lakuoto karsto tekstūrą priglaudęs delną prie žmonos šlaunies.
Mirė Beno senelis, mamos tėvas, geriausias šaltkalvis visame mieste. Vaikystėje Valenta daug laiko leisdavo stebėdamas, kaip jis iš nerūdijančio plieno skardos lanksto puodelį, arba riečia naują kibirą šuliniui. Vasarą jis eidavo miegoti vėlai vakare, nes senelis leisdavo žiūrėti televiziją iki vėlumos, kai namuose tėvai šitai buvo uždraudę. Jis stebėdavo kaip pats senelis, tik su apatiniais, einantis miegoti, atsisuka į kryžių ant sienos, persižegnoja ir lėtai užgula beveik visas spyruokles čiužinyje, mat jis buvo didelis žmogus.
Dabar senasis visu savo dydžiu gulėjo karste, kuris savo baltu pamušalu priminė didelę atvirą bižuterinę dėžutę žiedui. Laidotuvės turėjo prasidėti kitą dieną. Mirusįjį lankė visi artimiausi draugai, bei giminės. Apie karstą stovėjo seni ir jaunesni žmonės, liejosi ašaros, lūpose pleškėjo betriukšmiai poteriai, kartkartėmis žvilgtelėdavo į kits kito ašaras, visi stebėjo senelį ir stambius jo pirštus.
Pagaliau Benas pasiekė namus. Prie tvoros vartų stovėjo du pagyvenę ūsuoti vyriškiai, jie tarpusavyje kalbėjosi. Benui atsklendžiant vartelius vienas iš jų grybtelėjimu sulaikė jaunuolį.
-Ei, kur eini?
-Ką?
-Kas būsi? Nepažįstamas tu man.
-Aš Benas Valenta, prašau paleiskite, -išsigandęs išpyškino jis.
Vyras paleido Beno kuprinės rankeną ir nepatikliai jį nužiūrėjo.
-Kas, po velnių, tas Benas Valenta? -suurzgė žmogus.
Jo ūsai atrodė baisiai, neprižiūrėti, pageltę, keli ilgesni plaukai net burnon lindo.
-Aš, Mykolo Nabulskio anūkas.
-Sakai? O kodėl pavardės skiriasi?
-Mano mama buvusi Rasa Nabulskytė. Dabar Valentienė.
Kitas vyriškis patikino, jog Benas neapsimetantis tuo, kuriuo iš tikrųjų nesantis ir jis buvo įleistas į vidų.

                                                    ***

Benas Valenta gimė 1986-aisiais metais kažkokiame kaime, kurio pavadinimo, paklaustas, nė pats nepamena. Ten iš kūdikio tapo vaiku ir su tėvais persikėlė gyventi į Vilnių. Brolį turėjo tik vieną, dešimčia metų vyresnį. Po nepriklausomybės sąjūdžių, kuriuose aktyviai dalyvavo ir mažamečio tėtušis, Benas pradėjo lankyti mokyklą. Labiausiai mylėjo kūno kultūrą, krepšinį, kvadratą ir nekentė muzikos pamokų, kai tekdavo dainuoti vienam prieš klasę, šis tyčia dainuodavo blogiau, nei iš tikrųjų galėjo (kaip ironiška). Valenta iki paauglystės šlapinosi į lovą ir niekuomet nevažiuodavo į jokias klasės stovyklas, ekskursijas, ar išvykas su nakvyne, todėl buvo laikomas klasės atsiskyrėliu ir niekas per daug nerodė jam pagarbos.
Sulaukęs aštuoniolikos į namus parsitempė rudaplaukę mergaitę Elę ir prie vakarienės stalo pareiškė jog ši nėščia. Tėvas pašoko nuo kėdės diržo sagtimi užkliudydamas stalo kantą, ir, iš dubenėlių išsipylus buljonui ant baltos staltiesės, negalėjo pratarti nė žodžio. Pagaliau pasivadino Beną į miegamąjį ir pasakė:
-Nežinau apie ką galvoji, bet man svarbu, kad jis gimtų.
Šitoks netikėtas atoveiksmis Beną gerokai nustebino ir sukrėtė. Jis manė, jog prisipažinus, tėvas ims rėkti, varys iš namų, reikalaus kažko neįmanomo.
-Žinok, sūnau, dabar tu tampi vyru.
-Ar nori, kad ją vesčiau?
-O ar tu pats nori?
-Nežinau.
-Santuoka, šiais laikais, nėra tokia svarbi. Svarbiausia, kad jų nepaliktum.
-Žinoma.
Tėvas laikė jo pečius rankomis ir ramino sąmojingu žvilgsniu.
-Ar tu pyksti? -paklausė Benas.
-Nelabai.
-Bet tau nesmagu dėl šito?
-Šiek tiek.
-Gal nori pabūti tik su mama, nori kad išeitume?
-Ne, sūnau, nereikia.
Kol Benas su tėvu kalbėjosi miegamajame, Elė nepastebimai dingo, matyt išėjo namo neatlaikiusi tokios įtampos prie stalo, likus tik jai ir Beno mamai.