sferų susiliejimas 39-40

39 dalis


Dead One bjaurėjosi šia vieta. Sumauta uola vidury lygumos. Dirbtinai sukurtas mėšlas, kuris būtent taip ir atrodo. Septyni magai ir nė vienas nesugalvojo kažko gudresnio. Magai vilkėjo panašius juodus apsiaustus su gobtuvu. Kiekvienas atstovavo vis kitą rasę. Netgi gnomai atsiuntė savo diplomatą. Trūko tik goblinų, bet jų magija buvo labai savotiška. Tamsusis elfas atsikosėjo ir prakalbo:
- Na, kalbėk, dieve. Neturime visos dienos, vampyrai siaučia visame pasaulyje.
Dead One atsiduso. Dievas iš jo lūpų skambėjo kaip meitėlis, bet jis ir  pats nesuprato, ar rimtai norėjo likti dievu. Vampyrai pakvaišo sužinoję apie fiktyvų karą ir viską perkėlė į realybę. Tokio kraujo praliejimo neturėjo būti. Kokie tie paprasti žemo rango mulkiai.. Dead One nusispjovė:
- Turiu vakcinos nuo viruso, nusiaubusio apylinkes ir leidusio vampyrams plisti. Pasiskiepijus plis, tik senesni vampyrai, naujokai anksčiau ar vėliau išmirs. Jie bus tik beverčiu reliktu. Tai ką, sudominau?
Jie tarėsi, telepatija liejosi per kaukolių kraštus. Orkas paklausė:
- Nešiojiesi vakciną su savimi? Kokios sąlygos?
Orkas liko orku norėdamas atimti vakciną. Net galingas šamanas neturėjo galios grasinti dievui. Dead One ištraukė buteliuką su rusvais milteliais:
- Pakaitinam ir į veną. Senamadiška ir gražu. Aš perimu pasaulį, sunaikinu šitą politinę sistemą, tiksliau, kad visos sistemos veikia vienu metu. Monarchai ir demokratai viename pasaulyje-tai apgailėtina. Vėliau įvesiu armiją ir pastatysiu ambasadas. Mano išrinktas ambasadorius valdys viską už mane. Tai kaip, sutarta?
Magai numetė kristalus ir pradėjo murmėti užkeikimą. Dead One trumpam sustingo: ir kodėl visi kartais elgiasi taip beviltiškai kvailai?.. Violetinis kupolas spaudė dievą, bet nedarė jam jokios žalos. Dead One pasimuistė lyg kažkoks uždarymo burtas ant jo dar veiktų. Juokinga, į kokį artefaktą jie žadėjo jį uždaryti? Kas sulaikys jo galią? Kupolas subliuško ir magai nugriuvo be gyvybės požymių. Burtas juos išsekino ir nužudė. Nejaugi jie neįtarė, kuo tai baigsis? Dead One užsinorėjo konjako ir jau laikė taurę. Liūdna, kai gyvybės švaistomos kvailiems įsitikinimams. Dead One kažką suniurzgęs surinko magų sielų akmenis. Jis pagaliau išmoko šios technikos. Akmenys dailiai sukrito į begales mėlynos mantijos kišenių. Milžiniškas šešėlis užtemdė dangų. Drakonas prašneko dainingu balsu:
- Matyt, diplomatijos nebus. Aš ir drakonai turėsime viską sutvarkyti. Būdamas vaiku nemaniau, kad visuomenė taip nusiris, kad drakonai kažkam tarnaus. Tikiuosi, išlaikysi pažadą ir prikelsi mūsų seną gerą lyderį.

Dead One iškėlė du nykščius, bet nebuvo tuo įsitikinęs. Grąžinti kažką iš kito pasaulio- visada slidus reikalas. Drakonai nori prikelti filosofą ir mokslininką. Ar žmonės norėtų panašių veikėjų?
Diena dar ilga... Dead One išmetė konjako butelį ir išgaravo.
Kita stotelė buvo pasiimti Bevardžio mylimąją į rūmus. Dead One minė ratus svetainėje ir nerimaudamas žiūrėjo į paauglę. Jo įtarimai buvo pagrįsti. Pažadinęs merginą uždavė jai vieną klausimą ir gavęs teigiamą atsakymą nusijuokė. Aeolita pasirodė su lagaminu rankoje ir kitą sekundę svetainė buvo tuščia...
Annataras gulėjo vonioje vis labiau prarasdamas gerą nuotaiką. Viską skaudėjo, trūko keleto dantų. Kova prieš tėvą buvo beviltiška. Netgi meras liko gulėti gavęs vieno senio spyrį. Senukas buvo greitesnis už visą gaują. Kumštis kaip iš švino, akys pilno cianido. Nusijuokęs, įstatymus laužantis puselfis, apsivilkęs chalatą, rūkė svetainėje ir bandė nusiraminti. Dead One mynė ratais ir atrodė šokąs seną lietaus šokį. Jis turėjo tam priežastį. Mergina pradėjo kalbėti ir deja, nebesustojo. Ji norėjo studijuoti demonologiją ir Dead One jai buvo tobulas apsėdimo  pavyzdys. Jeigu tave vertina kaip medžiagą bakalaurui,  jautiesi prastai. Dead One perdavė informaciją Annatarui, tas papurtė galvą ir šyptelėjo.
Mergina dėl kurios Dead One pravaikščiojo kilime skyles, mirė iš laimės. Pagaliau jos  tyrimas artėja prie pabaigos. Jau nuo dešimties ji norėjo susilieti su demonu. Dead One tikrai žinojo reikiamą techniką. Jeigu ne tvarkos dievas, neturėtų prieštarauti ir papasakoti, kaip jam pavyko sulieti žmogų ir demoną nuo kūdikystės. Tiek galimybių apsuko jai galvą ir ji pamiršo, ko čia atvyko. Ji pagaliau pamatys legendinį Bevardį. Po tiek metų nežinios. Ji nubraukė ašarą ir, pasigrožėjusi sielos akmenimis, juos palietė. Jos noras turėti galios išsipildė. Visi akmenys perdavė savo galią merginai. Taip ir liko neaišku, ar tai nelaimingas atsitikimas. Galbūt mergina įtarė, kas įvyks. Annataras, atėjęs su buteliu šampano, vos nenugriuvo, pamatęs ją gulinčią ant kilimo. Neilgai trūko, kol į kambarį atlėkė medicininė komanda. Mergina išliko gyva, bet septyni akmenys jau keitė kūną ir sielą. Ar šie pasikeitimai žalingi, ar ne –pamatysime. Bevardis stebėjo situaciją nesuprasdamas, kas vyksta. Aeolita norėjo kažką sakyti, bet susilaikė. Planas tapo tik teorine rašliava, praktika darėsi vis kartesnė.
40 dalis

Mergina sunkiai kėlėsi iš keistų sapnų pasaulio. Pabudusi jautėsi puikiai, apsidairiusi taip ir nesuprato, kaip pakliuvo į šią minkštą lovą. Dar labiau ją nustebino, kad visi jos drabužiai suplyšo per siūles. Vis labiau nerimaudama ji pažvelgė į veidrodį. Šokas nebuvo mirtinas, bet vis tiek sunkus. Jos rudi plaukai pavirto akinančiais raudonais. Akys priminė katės ir vis keisdavo spalvą. Jos drabužiai suplyšo, nes ji priaugo raumenų masės ir jos ūgis siekė tris metrus. Kūną puošė keisti įvairių spalvų dryžiai- jie priminė viso kūno tatuiruotę. Ausys susmailėjo, bet nepriminė mėgstamų elfiškų ausyčių. Mergina atsikosėjo:
-  Austėja, tu visada siekei atrodyti originaliai ir tavo svajonė išsipildė. Na, pagalvokime,  kas atsitiko...

Ilgai galvoti neteko. Mergina atsiminė apie sielos akmenis, aprašytus Bevardžio knygoje. Austėja nesuprato,  ar džiaugtis ar liūdėti. Annataras nutraukė tylą įgriūdamas su dėže šampano. Tai padėjo nusiraminti. Jie gurkšnojo ir rūkė suktines. Annataras pagaliau prakalbo:
- Tu mano sesuo. Galbūt tik pusiau sesuo, bet vis tiek. Prisidėk prie mano grupės, kai šitas chaosas baigsis. Dabar turi 7 magų galių, stiprių magų. Kažkokios magijos studijos ar tobulėjimas jau gana beprasmiškos. Patrauk su manimi į kelionę ir surinkime visą auksą ir pinigus šiame pasaulyje. Man teko bėgti nuo sargybinių, bet dabar, kai tėvukas taps ambasadoriumi, sargybiniai bėgs nuo manęs. Puikus metas rinkti laivyną ir naujus narius. Laikas valdyti šį pasaulį.
Austėja žinojo, kad jos brolis teisus, bet kažkas jai neleido šokti į nuotykių sūkurį:
-  Aš įtariu, kad tokie norai baigsis mirtimi. Per didelės ambicijos pasmerktos žlugti. Nepyk, bet tiesiog tai ne man. Galbūt tu tapsi žinomiausiu puselfiu, bėgančiu nuo įstatymo, bet tas turės kainą. Beje, kokia prasmė surinkti sumas, kurių neišleisi nei per šimtmečius? Jau geriau įsidarbinti imperijai ir miegoti ramiai.
Annataras nuleido akis, bet negalėjo nieko atsakyti. Austėja tylėjo, ji nenorėjo žlugdyti kitų svajonės, bet svajonės niekada nebuvo pigios. Nemalonią tylą nutraukė Bevardis garsiai atlapodamas duris. Jis tiesiog stovėjo tarpduryje ir nedrįso žengti tokio svarbaus žingsnio. Austėja atsistojo ir apkabino tėvą, kurį prarado dar prieš savo gimimą. Bevardis sumurmėjo:
- Aš toks nevykėlis. Mano vaikai neturėjo, kas juos globotų ir vestų teisingu keliu. Dėl to Annataras nori tik aukso ir šlovės. O mano dukra- surinkti kuo daugiau galios. Aš sumoviau ne tik savo, bet ir kitų gyvenimus...
Austėja nusišluostė ašaras:
- Mes tokie kaip tu- velniškai nevykę- ir tai nuostabu. Džiaugiuosi, kad tu gyvas. Dabar tu suvienysi mūsų pasaulį. Tu jau tapai simboliu, todėl tai tiesiog juokingai lengva. Tada galėsime apsigyventi kokiuose rūmuose ir leisti ramias dienas...
Annataras užtrenkė duris ir dingo. Jį erzino šita maža melodrama. Jokių sumautų rūmų jam nereikėjo. Jis norėjo aukso ir šlovės. Kontrabandininkų salos bus jo rūmai... Po penkiolikos minučių Annataras, Eva ir Meras jau dingo į savo pasaulį. Diržą, leidžiantį keliauti tarp pasaulių, jie atėmė iš Meškino, kuris ramiai snaudė kampe. Viskas, ką jis pamatė, buvo kuoka baisiu greičiu tvojanti jam į kaktą. Meškis keikėsi: “ Jeigu dar kada pamatysiu tuos vaikus, tai iškepsiu juos gyvus. “ Tuo metu Bevardis ir Austėja vaikštinėjo po rūmus. Jie šnekėjo apie kasdieninius dalykus ir tiesiog džiaugėsi miela akimirka...
Dead One apžiūrinėjo vampyrų stovyklą- nuo jos iki princo rūmų liko pora dienų kelio. Žmonių ir elfų armijos traukė link to paties tikslo kitu keliu. Kitos rasės kol kas susilaikė nuo kišimosi į šią krizę. Nesvarbu, ar Bevardžio pasirodymas prieš mūšio pradžią suvienys visus ar pagerins vampyrų padėtį. Planas bus įvykdytas, susitarimai bus išpildyti. Vampyrų vadovė šyptelėjo:
- Žinai, išgėrusi tavo kraujo, galiu justi tavo nuotaikas. Atrodo, nenori mūsų apgauti. Tu keistokas. Kodėl tau rūpi vampyrai?
Dead One papurtė galvą. Tikrai kodėl jie kažkam turėtų rūpėti? Jisai atsakė:
- Tiesiog manau, kad visi verti gyventi lygiai tiek pat, kiek ir kiti. Taigi, po imperijos įsigaliojimo šiame pasaulyje gausite atskirą žemyną. Visa kita manęs nedomina. Tiesiog atnešu šiek tiek teisingumo. Tai viskas-nelaikau vampyrų mielais ilčiuotais užsidarėliais.
Vampyrė nusijuokė ir patraukė rikiuoti savo gretų. Dead One nusispjovė- šita akcija jį vis labiau erzino. Jam kildavo vis daugiau abejonių ir Evelina nepadėjo apsiprasti su dievo vaidmeniu. Ji vis dažniau užsidarydavo rūsyje, kur gerdavo iki sąmonės netekimo. Dead One tikėjosi, kad tai tik sunki pradžia. Laikas viską sutvarkys ir Evelina vėl verbuos karius kaip anksčiau. Anksčiau ar dabar visa jo pažintis su Evelina buvo pilna keistų aplinkybių ir to, matyt, nepakeisi. Dead One dingo atgal į savo rūmus kažkaip nebesuvokdamas savo planų esmės...
Maksas negalėjo atsidžiaugti savo sėkme. Jis tapo sargybos viršininku ir gavo beprotišką pinigų sumą. Princas iš kažkur sužinojo, kas jis toks ir jį paaukštino. Princas elgėsi tikrai kitaip nei jam įprasta. Atleisdavo vienus sargybinius ir pakeisdavo juos naujais. Suvienijo visus karaliukus ir elgėsi su Maksu lyg su senu draugu. Maksas papurtė galvą, jis nesuprato, kas čia vyksta, bet jam tai patiko. Vienintelė bloga naujiena- tai vampyrų armija, traukianti būtent  į jo, kaip naujo sargybos viršininko, pilį. Na, ir velniop juos. Elfai ir žmonės nugalės, kaip įprasta. Maksas nusijuokė ir užsisakė dar butelį. Nuo to prakeikto išdaviko nužudymo viskas ėjosi lyg sviestu patepta. Dėkoju žaislinei meškai ir tam asilui. Maksas nusikvatojo: gyvenimas ėjo į priekį mėtydamasis dovanomis. Maksas parsirado į savo postą ir nužvelgė sargybinius. Visi buvo pasitempę niekur nesimatė alaus ar kauliukų. Visi pajuto princo nuotaiką išmesti visus nieko nesugebančius girtuoklius. Maksas patikrino ir nušluostė kulkosvaidį, kurį princas nupirko būtent jam. Sargybos viršininkas papurtė galvą, jis įtarė kažkokią konspiraciją, bet tol, kol ji didino jo kišenių svorį, neverta skųstis...
Aeolita atsiduso ir užsirūkė. Pirma diena su Bevardžiu ir jos dukra pavirto į nežinia ką. Austėja atrodė laiminga gavusi naujų galių ir švaistėsi žaibais iki vakaro tai, matyt,  jos netraumavo. Aeolita paglostė rudus Bevardžio plaukus. Jie puikiai pasilinksmino ant išklerusios sofos šitame rūsyje. Keista, bet Aeolita niekada neabejojo, kad jos mylimasis gyvas ir sveikas. Dabar viskas susitvarkė būtent taip, kaip ir reikėjo. Aeolita atsiduso ir nusviedė cigaretę į kampą. Neverta nervintis: vienas nedidelis planas ir visa šeima galės kraustytis į nuosavą salyną. Aeolita užmigo ir net sapnuodama šypsojosi...
Laimė ir teisingumas- du abstraktūs dalykai, kuriuos retai gauname, bet kiekvienas turime teisę jų ieškoti. Visi rytdienos spektaklio aktoriai užmigo. Kai kurie laimingi ir pilni vilčių. Kiti- pilni pykčio ir neatsakytų klausimų. Bet visi žinojo, kad už norus ir laimę reikia kovoti ir, kad tai niekada nebūna lengva...