Homo homini (Paveikslas)

Homo sapiensas linksmasis,  pasiilgęs vienos iš žmogiškų vertybių-bendravimo, pakilo nuo savo monikos taburetės ir atlapa širdimi išėjo į gatvės vidurį,  pasisakyti tuo ir kitu klausimu ir parodyti savo gerą širdį, bei apnuogintus plaučius, kuriais kvėpavo sunkiu kaip rūkas, bet tyru oru, nors kiek pagadintu bezdyzelyno nevažiuojančiu transporto, taip įnešdamas destrukcijos į buvusią ramybę, kuri jau kuris laikas alsavo kapų tyla ir taip įprasmindamas adventinį ne santūrumą. 
Pageltusę ir kitaip užsibuvusę, uždulkėjusę kryžkelę netruko aplankyti miestelėnai, kurie seniai jau  dairėsi-kuris čia ką naujo, protingo ir svarbaus pasakys, nelyginant Haid parko oratorius, ar kaip anų laikų milicininkas –reguliuotojas, stovėdamas sankryžos viduryje, pasilipęs ant kokios tai statinės. Na kaip tas dėdė Stiopa milicininkas.
Labai naujo ir labai protingo nieko nebuvo, tik svetimų minčių pakartojimas, be šifruotės ir GLAVLITo cenzūros. To ir užteko, kad būtų pasiūlyta prelegentui išsiplauti burną savo durną. Tada kas norėjo ir netingėjo, ėmė  matuoti savo galvą, kad galvotų būtent taip kaip jie.
Šis savo galvos dėjimo kitam įprotis yra senas kaip pasaulis, dar nuo Jono Krikštytojo laikų, kaip karalienei Erodienei, Erodo įsakymu buvo atnešta ant lėkštelės Jono galva, tikriausiai kad pasimatuotų, nes toks buvo anosios, ar anojo  noras. Arba kaip Lotynų Amerikos džiunglių kanibalai, suvalgydavo kokį tai užklydusį misionierių, kuris sakykim, mokėjo gražiai groti akordijonu, tikėdami kad taip jo galios ir gebėjimai pereis jiems.
Niekas nekreipė dėmesio į pastatytus kelio ženklus. Kiekvienas buvo užsiėmęs savimi ir savo teisumu, žiūrėdami kaip kažkieno „kluonas dega“, nes į sankryžą įvažiavo  nupušęs ir apgirtes lanšafto architektas, liaudiškai sakant-traktoristas ir su savo plentvoliu  pervažiavo von  visus dalyvius, pusdalyvius ir padalyvius, suplodamas į blyną. Stačiai rėmink ir kabink ant sienos.
Ką aš ir darau.
Reikėtų dar pastebėti, kad tas kurs bijojo, ar neišdrįso ką nors pasakyti, išliko sveikas ir nepervažiuotas plentvolio ir dabar užtai kala vinį į sieną. Man tiesiog maga šio homo sapienso santūraus paklausti, visgi, gerbiamasis senoli, ką jūs norėjote pasakyti, bet nepasakėte?
Gal gi tai būtų tikslinga kaip tai pasigarsinti? Taip vyniojausi aplink šį santūrų hominą ir pagaliau man pavyko patraukti jį už liežuvio.
Na ir skėlė jis, kaip prisimena Smetonos laikus, kai visi mandagiai kalbėdavo ir nebuvo tokių riebių keiksmažodžių kaip dabar, kurie jau tapo net bendriniais ir literatūriniais. O dar kai ėmė pasakoti iš legendinės Sarmatijos laikų, kokią gėdą ir sarmatą tada turėjo žmonės, tai beliko tik užsičiaupti.
Dabar įvyko akivaizdus kultūros pasislinkimas į rytus, kur kaip anų kraštų patarlė sako: „Rytų gėlės be kvapo, rytų vaisiai be skonio, o rytų moterys-be gėdos“. Ir tikrai, kas buvęs ten, tą patvirtina. Tikrai  rožės tokios kaip mūsų, bet nekvepia, agurkai, obuoliai kaip mūsų, bet –muilas, o moterys... na patys žinote geišų kultūrą.
Baigdamas tiesiog pakartojo labai seną, bet visų pamirštą tiesą, kad
-Kultūringas žmogus ko nereikia, to „nemato“, ko nereikia-to „negirdi“.
Tai labai paprasta, bet kas tau galėjo tai pasakyti, perduoti su genais, ar motinos pienu, jeigu tavo tautos kultūra buvo išprievartauta, išniekinta, ištremta ir išravėta?
Pradėjau nervuotis, kaip visada ir grįžau į savo normalią būseną.

-Gerai, seni, išsitrenk galvą, neišsikalinėk čia, o kalk vinį, kol nesurūdyjo, kaip tavo trusikai,  tvaju mat...



p. s.
Jonas Krikštytojas buvo nužudytas Erodo įsakymu. Jo galva nukirsta ir ant dubens atnešta Erodo žmonai Erodiadai.

p. p. s.
homo locum ornat, non locus hominem - žmogus vietą puošia, o ne vieta žmogų.