Metų laikai

Nuskrido gulbė.
Nusinešdama tyliai
Paskutinį
Rudens  atokvėpį.
Verkia Žiema.
Ant kelių klaupdamasi
Bei maldaudama
Paguosti ją Pavasarį.
Tačiau Pavasaris
Žiemos vėl guost
Nenori.
Ir merkdamas
Rugiagėlėm papuoštai Vasarai
Savo žalias akis,
Stebėdavo ją už piliorių.
Supykus Vasara
Pavasario nerimto flirto
Atvijo Rudenį,
Kad šis lapus
Nugirdytų.
Štai vėl
Su paskutiniu
Paukščių klyksmu,
Apsiverkė Žiema...
Pavasari...?!