Nedelsk...

Neklausinėk gyvenimo, kodėl jis veda į pražūtį (neverta),
Kodėl nepajėgi išbristi iš “egzistencijos” sapno gilaus…
Vis vien jis nieko tau nepasakys…
O gal tiesiog naivoka
Klausti to, kas negaili žmogaus.

Ir jei paglostysi mirties veidą nors kartą,
Suprasi, kad visa tai, ką matei, ragavai, uostei ar jautei
Neturėjo prasmės…dirva viską tau užgoš…

Ir pamirši tu dangaus melsvumą,
Saulės skaistumą... Kraujo raudonį…
Todėl išeik nepajutęs viso skausmo,
kurį tau galėjo suteikti šis Pasaulis…
Išgaruok kaip vėsaus ryto rūkas...
Neragavęs kančių, pamiršęs meilės skonį…
Neišgirdęs visų klaikių gyvenimo balsų... vilionių…
Nepamatęs, kaip miršta žmogus…ar gimsta kūdikis…
Kaip rauda jis motinos delnuos…

---Nėra prasmės---

Viskas dings… tik gyvos sielos liks tarp savų dejonių,
O žemė amžinam miegui (juodam sapnui) užliūliuos…

                                                          ---Nedelsk---