Ne viena

Aš gyva, apimta euforijos sušunku išvydus pirmą sniegą, viduje banaliai romantiška nuotaika, o ir tas šūksnis buvo tik vidinis ir niekas jo neišgirdo, tik aš... na ir vėjas, jis pastoviai lydi mane toks atsidavęs kompanionas... švelniai šiurena man į veidą ir šnibžda vos girdimai.. . aš tavęs taip pasiilgau, taip pasiilgau... neignoruok manęs... aš tau reikalingas... labai reikalingas... pripažink tai, girdi?... kas gi lydės tave tamsiais rytais, jei ne aš... Tu mano... ir lengvas šiurenimas persmelkia visą kūną... Tu negali be manęs taip, kaip ir aš be tavęs, tu mano dalis, nepamiršk to...  Veide atsiranda pasitenkinimo pilnas šypsnys, negi tu tikrai manai, kad aš be tavęs negaliu klajoti tamsiomis gatvėmis?... klysti... Tavo gaivūs prisilietimai tik primena, kad aš dar gyva, vis dar gyva, žengiu į priekį su šypsena veide... nors ir horizonte sutema..