Šauksmas siauroje gatvėje

Nutikimas Romoje.
(Šauksmas siauroje gatvelėje)

Gruodžio popietė Romoje. Sausakimšoje gatvėje pamažu plaukia margaspalvių lietsargių flotilė. Lietus plaka lauko kavinės parasolio brezentą. Po juo kalbasi du italai ir siurbčioja itališką kavą. Vienas iš jų, vyrukas su ūsais, neužsičiaupdamas kažką aiškina pašnekovui, o pastarasis tik klausosi.
-Tik paklausyk. Japonus už praeitį baudžia bangos, žemės drebėjimai ir sumauta radiacija, italams už fašizmą kerštaujama upių potvyniais ir netikusia vyriausybe.
-Tai kas?
-O vokiečių niekas nebaudžia!
-Niekas, -atsainiai pritaria Lorenco.
-Neteisybė, -sako Manuelis, vienoje iš lauko kavinių, ant sankryžos su Via del Corso, -nekenčiu neteisybės. Tu žinai kas žiauriausia?
-Na?
-Tai, kad mumis - italais naudojasi, -Užbaigia Manuelis, išplečia tamsias akis ir smerkiančiai linkteli galvą.
Lorenzo Mignetti buvo dailininkas, gyveno dviejų kambarių bute, į šiaurę nuo Piazza del Popolo - Via Flaminia gatvėje. Ryte keldavosi itin anksti ir dirbdavo. Dažniausiai tapydavo kičą - senamiesčius, paminklus, Tibro upėje besisiūbuojančias valteles, datulių palmes lyg fejerverkus sprogimo fazėje ir kartais net reprodukuodavo žymius paveikslus. Mat jis turėjo pardavėją, jauną merginą, kuri gatvėse vykusiai prekiaudavo jo piešiniais. O vakarais Lorenco Mineti atsiskleisdavo. Nutapydavo šauniausių darbų, kai kurie iki šiol puošia žymių restoranų tapetuotas sienas.
Lorenco kiekvieną sekmadienį lankydavo Santa Maria bažnyčią, ištverdavo mišias nė kiek savimi nesuabejojęs, kartą per mėnesį eidavo išpažinties, melsdavosi už mirusį tėvą. Kiekvieną  popietę išslinkdavo iš savo namų. Lorenco mėgo prisėsti ant marmurinių laiptų Piazza del Popolo aikštėje ir stebėti kaip žmonių žingsniai išbaido krypuojančius aikštės balandžius, ir kaip jie nusklendžia viršum fontano. Kartais šitai jam suteikdavo naujų apmąstymų, šviežių idėjų ateities darbams. Suvalgydavo paninį, nubyrėjusius trupinius visada palikdavo paukščiams ir patraukdavo per Via del Corso į savo pamėgtą lauko kavinę, kur padavėjai jį aptarnaudavo itin pagarbiai. Ten visada sutikdavo Manuelį, tuo pačiu laiku geriantį (tik) itališką kavą, jis visad sušukdavo: „Ciao, Lorenzo! Ho delle buone notizie! „* ir imdavo pasakoti viską, ką per praėjusį vakarą buvo sužinojęs.
O Manuelis  buvo paprastas pusamžis Romos policininkas, siaurais pilkais ūsais ir be tų raudonų juostų karabinieriškų kelnių šonuose. Lorenco labai mėgo klausytis jo istorijų. Policininkas pasakodavo apie pavojingą darbą, kaip sykį teko šauti jaunuoliui į koją, nes šis peiliu siekė pareigūno krūtinės, tai įvyko kažkokiame užmirštame banditų rajone, netoli Fiano Romano. Manuelis dirbdavo tik iš ryto ir vakarais. Nuo 13: 00 iki 18: 00 jį pakeisdavo kitas policininkas, tuomet apsirengdavo civilio rūbais, o nuo 18: 00 vėl grįždavo į darbą.
Ta pati lietinga gruodžio popietė. Lorenco Mineti pavargęs, šį kartą į Manuelio kalbas žvelgia abejingai, taikosi kuo greičiau išsinešdinti ir grįžus namo prigulti. Lietus rimsta, debesys viršum šviesėja, skirstosi, bet taip vangiai, jog, rodos, nekantraujanti saulė pati plėšo kiaurymes savo aštriais spinduliais. Drąsesni praeiviai sutraukia skėčius, turistai - ne. Galiausiai tamsiaodžiai prekiautojai, iš Bangladešo, išsitraukia menkaverčius guminius žaislus ir kėsinasi juos parduoti amerikiečių vaikams.
-Jeigu būtu mano valia, visus juos suimčiau, -piktai nužvelgė tamsiaveidžius prekeivius Manuelis, -bet jie tik buožgalviai - sprunka į šalis kai išvysta uniformą.
-O kaip su moterimis?
-Ką nori pasakyti?
-Juk moterys išvydusios uniformą priešingai...  kaip bitutės prie cukraus.
-Taip, tik mano žili plaukai, kyšantys iš po beretės, atbaido dailiąsias.
Manuelio puodelis netyčia išslydo iš rankų ir suskambo atsimušęs į lėkštutę, kava išsiliejo ant skaisčios staltiesės. “Merda! „** - sušuko jis ir užsakė dar kavos.
-Lorenco, ar galėtumei mane nutapyti? -kreipėsi į dailininką.
-Tave, Manueli? Nejau to nori? -nustebo Lorenco.
-Taip. Tokį pasitempusį, su uniforma, gal su cigaru dantyse, išmintingai rūstų.
-Oho. Ar turiu manyti, jog tai trumpalaikė tavo užgaida?
-Visai ne. Aš kalbu rimtai. Man reikia, kad mane tokį nutapytum. Sumokėsiu. Tik paskubėk, gal šią savaitę?
-Gerai, -suplojo delnais Lorenco ir šyptelėjo policininkui.
-Aš tau esu pasakojęs, jog mano tėvas ir mano senelis taip pat buvo pareigūnai, tvarkos sergėtojai? Jų portretus aš saugau svetainėje, virš televizoriaus. Tau reikėtų pamatyti, koks mano tėvas buvo figūringas, niekas gyvenime nebuvo jo nukovęs, tik ta sumauta liga.
-Mano tėvą taip pat liga nukovė, -pridūrė Lorencas.
-Taip, -karčiai gurkštelėjo kavos Manuelis, ant ūsų liko šiek tiek putų, -velniai tos ligos...
Pagaliau saulė prasiveržė pro debesų užtvaras ir apšvietė smulkų kutenantį lietų. Kažkur viršum miesto pakibo daugiaspalvė juosta. Lorenco net užmiršo, kad prieš pusvalandį be galo norėjo miego. Jį nudžiugino žinia, jog gavo gerai apmokamą užsakymą. Portretai visada atnešdavo jam daug pelno. Manuelis iš švarko kišenės išsitraukė smulkią užrašų knygutę ir ėmė braižyti netikusį eskizą, vis badė tušinuku į nupieštą galvą, primindamas, jog apšvietimas nuo lango turėtų kristi būtent ant dešiniosios ausies. Lorenco linksėjo ir tikino, jog viską suprantąs.
Staiga, kažkur visai šalia, pasigirdo moters riksmas, kažkoks žmogus išbėgo iš priešais buvusios drabužių parduotuvės ir didžiausiais vyriškais šuoliais pasileido link Venecijos aikštės. Tuojau pat parduotuvės tarpdury pasirodė apkūni moterėlė ir paklaikusiu balsu praeivių maldavo sulaikyti vagį. Manuelis nesnaudė, suveikė greitai, pašoko iš savo vietos ir ėmė vytis nusikaltėlį. O ir Lorenco, užsigeidęs visą tai pamatyti, neliko vienas, pats smalsumas pakėlė jį nuo kėdės. Sunerimusiai padavėjai pažadėjęs, jog sumokės rytojaus dieną ir net dvigubai, nuskuodė iš paskos policininko, besivejančio vagį.
Jie buvo gerokai nutolę. Priekyje, maždaug už šimto metrų, matėsi, kaip paklaikę žmonės traukiasi į šalis, duodami kelią nusikaltėliui ir ant kulnų lipančiam pareigūnui civiliniais rūbais. Jie vis labiau artėjo link Venecijos aikštės. Staiga pasuko į kairę, į Via delle Muratte, Lorencas nutrepsėjo iš paskos. Vagis, prabėgęs Trevi fontaną, mikliai įsmuko dešinėn, paskui į siaurą gatvelę, vedančią per kvartalus, policininkas įkandin ir jiedu dingo.
Lorenco pametė juos iš akių. Prie Trevi grūdosi pulkas turistų, vieni persisvėrę per užtvarą stebėjo cirkuliuojantį fontano vandenį, kiti mėtė sėkmės monetas, tikėdamiesi turtų, treti bučiavosi, fotografavosi ir, regis, net nesidomėjo neseniai pro pat jų pasturgalius praūžusiomis gaudynėmis. Lorenco sustojo aikštės centre ir ėmė dairytis, lūkuriuoti, susilenkęs, išsekęs, delnais besiremiantis į kelius, alsavo.
Netrukus siauroje gatvelėje, į pietus nuo Trevi fontano, nuaidėjo duslus pagalbos šauksmas, kuris pasiekė Lorenco ausis. Iš ten išbėgo susikūprinęs pagyvenęs vyras, jis, krypuodamas fontano link, šaukėsi policijos. Pareigūnų aplink nebuvo, tačiau Lorenco puikiai žinojo kur visada budėdavo karabinieriai. Grįžęs į Via del Corso jis nosies tiesumu nubėgo karabinierių kabinos link. Jiems buvo pranešta apie vagystę, tik jie, nežinia kodėl, delsė. Praėjo minutė, ar net kelios, kol vienas iš jų, stambesnio sudėjimo, sutiko sekti paskui Lorenco. Jie vėl sugrįžo į fontano aikštę, kur žmonės rituališkai meldėsi tam pinigingam vandeniui ir nubėgo link siauros gatvelės. Ten stovėjo keli policininkai prie vieno iš įvažiavimų į vidinį kiemą, kalbėjosi su jauna mergina, kurios veido išraiškoje liejosi susikaupęs nerimas. Tie policininkai kažką rašė A4 formato blankuose, o karabinieriui ir dailininkui priartėjus - nutilo.
Lorenco įžengė pro skliautą į vidinį kiemą. Prie sienų, po langais, serija, greta vienas kito stovėjo prirakinti gyventojų motoroleriai. Vidury aikštelės mirgėjo policijos automobilio šviesos, tviskančios dvejomis skirtingomis spalvomis, atsispindėjo languose ir ant sugurusių dažų, o sienos, abiejose pusėse, tolygia seka keitė atspalvius. Automobilyje sėdėjo trys pareigūnai, o gale, surakintais riešais - vagis. Kieme buvo trys durys į atskiras laiptines, prie vienos iš jų spietėsi policijos pareigūnai. Lorenco prislinko arčiau. Policininkų minia prasiskyrė ir jis išvydo Manuelį, ramiai gulintį prie laiptų, jo kairioji veido pusė buvo skaudžiai atsišliejusi į pirmosios pakopos briauną, o dešinioji ausis - atžariai apšviesta saulės. Praviros akys regėjo nebūtį. Lorenco negalėjo nė mirktelėt, užgniaužė kvapą bežiūrint į kruvinus Manuelio marškinius, o jo rankovės galas buvo išteptas ta pačia juoda kava, kurią išpylė dar prieš pusvalandį. Dailininko Lorenzo Mignetti bičiulis buvo nudurtas gruodžio popietę, viename iš kiemų, netoli fontano Trevi, nustojus lyti ir nušvitus saulei.


* (It.) Turiu gerų naujienų.
**  (It.) Velniava; šūdas.